Atrodo, nebegaliu susitvarkyti su savo jausmais. Su vaikinu kartu jau kelis metus, kartu gyvenom, dabar esam toli vienas nuo kito, bet dažnai susitinkam. Jis puikus žmogus, geras man ir kitiems, aš jį tikrai myliu ir nieko kito savo gyvenime neįsivaizduoju ir nenoriu. Bet... to paties nesulaukiu iš jo.
© Corbis/Scanpix
Iš vienos puses, jis visada bijojo žodžių „ateitis“, nuo pat pradžių lyg juokais sakydavo, kad nieko nesitikėčiau, kad jis neturės su manim šeimos ar vaikų. Suprantu, kad vyrai apskritai nesvajoja apie bendrą ateitį, be to, žinau, kad jis manęs nesiruošia tuoj pat palikti, anksčiau dėl to per daug nepergyvendavau.

Iš kitos pusės, kuo toliau, tuo labiau nesaugumo jausmas veda mane iš proto, vargina, kartais elgiuosi tikrai kaip beprotė. Nematau jokios „pateisinamos“ priežasties jo nenorui planuoti - niekas nėra jo palikęs, šeima graži, vaikystė laiminga, karjera sekasi puikiai. Norėčiau susirasti darbą arčiau jo, bet nesijaučiu laukiama.

Jis man sako, kad daryčiau tai, ką noriu, galbūt jis čia ilgai neužtruks, gal po metų jis jau bus kur nors kitur. Ateitis nenuspėjama, bet aš neprašau jokių garantijų, tik prielaidos, o galbūt noro ir pastangų būti kartu ne tik šią minutę, bet ir vėliau. Bet koks pokalbis šia tema baigiasi konfliktu, o ir spausti nenoriu.

Paskutiniu metu puolu į paniką, pastebėjus bet kokį ženklą, kad „aš jam nesvarbi“, pasidariau tiesiog nepakenčiama, pati tai matau, kaskart sau pasakau, kad nepergyvensiu ir džiaugsiuos dabartim, ir vėl kokia smulkmena išveda mane iš pusiausvyros. Žinau, kad jei labiau atsipalaiduočiau, būtumėm daug laimingesni, bet kuo labiau pergyvenu, tuo daugiau problemų iškyla, o kuo daugiau problemų, tuo labiau pergyvenu. Ir viskas tik dėl mano baimių.

Aš noriu šitų santykių ne dėl ateities, net jei žinočiau, kad jos nėra, vis tiek noriu būti kartu kiek įmanoma ilgiau. Kaip atrasti ramybę, kaip atsikratyti tokių natūralių baimių, kaip išmokti džiaugtis vien šia diena ir palikti daugiau erdvės kitam? Ačiū

Norėčiau paprašyti Jūsų padėti man suprasti save ir tapti laiminga.

Turiu draugą, su kuriuo draugaujame jau beveik 7 metus. Paskutinius kelis mėnesius tarp mūsų tvyro įtampa. Žinoma, yra buvę ir laikinų išsiskyrimų, ir barnių, bet dabar ta įtampa tampa nebepakeliama. Aš jį myliu, jis man brangus ir reikalingas, trokštu kuo daugiau laiko praleisti su juo, norėčiau galvoti apie kažką daugiau: bendrus namus, gal net šeimą.

O jis to nenori... Jis manyje mato daugybę trūkumų. Sako, kad mane myli (nors nuolat kartoja: „Pasakyk man, kas yra meilė, ir aš pasakysiu, ar iš tikrųjų Tave myliu"), kad nori būti kartu, kad skyrybos nėra išeitis, tačiau nori, kad aš pasikeisčiau. Jis trokšta matyti mane lieknesnę (kokia buvau anksčiau), nori, kad nueičiau pas gydytojus, nes vis dažniau atsiranda įvairių negalavimų.

Man jo reikalavimai ir troškimas mane pakeisti yra labai skaudūs, jo užgaulūs žodžiai priverčia išlieti ne vieną ašarą. Gal tikrai aš esu „lepšė" ir viskas priklauso tik nuo manęs, o gal tiesiog mes neskirti vienas kitam, gal tie jo reikalavimai tėra bandymas pridengti jo paties pasimetimą ir neapsisprendimą?

Jaučiuosi dar nepasiruošusi visoms toms permainoms, galiu gyventi ir su savo papildomais kilogramais, ir su menkais negalavimais, man tai nėra svarbiausi dalykai. Jis ir pats nėra tobulas, ir man skaudu, kad jis reikalauja mano pokyčių, o pats nesirengia nieko padaryti vardan mūsų draugystės. Jis kalba ir apie laisvę, norą daugiau pabūti su draugais, nors, mano manymu, mes tikrai matomės ne taip jau ir dažnai.

Atrodo, kad viskas griūva: iki šiol buvę gražūs santykiai griūva ir aš negaliu to sustabdyti. Nenoriu jo prarasti, bet noriu išlikti ori. Jis yra visas mano gyvenimas ir net mintis apie išsiskyrimą priverčia mane apsipilti ašaromis. Padėkite man suvokti, ko aš iš tiesų noriu, kodėl mūsų troškimai taip skiriasi ir kodėl nebegalime būti tokie laimingi, kokie buvome iki šiol.

Turbūt atėjo toks laikas, kai reikia judėti į priekį, bet ką daryti, ar verta dar stengtis sulipdyti mūsų santykius, jei matome tiek daug trūkumų ir juodų spalvų. Esu pasimetusi ir jau nebežinau, ką daryti.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Nors kiekvienas atvejis yra vienintelis ir sunku sulyginti net ir iš pažiūros panašius dviejų žmonių gyvenimus, šių laiškų autorėms norėčiau perduoti tą pačią žinią. Atsakinėdama į jūsų klausimus, kalbėsiu apie santykių raidą bei abipusę atsakomybę juos kuriant ir vystant.

Jūsų abiejų susirūpinimas ir nepasitenkinimas esama situacija yra natūralus dalykas, kai ryšys, kuris tęsiasi keletą metų, nustoja vystytis. Santykiai tarp vyro ir moters yra kintantis dalykas. Du žmonės pamato vienas kitą, pasineria į stiprią emocijų laviną, vėliau pamažu iš jos išsilaisvina ir pažvelgia į šalia esantį asmenį naujai, tyrinėja jį, bando pažinti jo dovanas ir silpnybes. Tai tarsi žvalgytuvės, kurių metu bandoma įsivardinti, ar mylimą žmogų, su visu jo savybių bei įpročių „bagažu” norime ir galime priimti ir su juo pereiti į kitą santykių etapą – šeimos kūrimą.

Mūsų dienomis šis svarstymų ir pasiryžimo laikas užtrunka gan ilgai. Gyvenimas kartu, intensyvus buvimas, seksualinė patirtis iki santuokos leidžia moterims išgyventi šeimyninio gyvenimo ypatumus, tuo tarpu vyrams neretai yra galimybė nukelti įsipareigojimo dieną, nieko neprarandant. Visgi santykiai be įsipareigojimo daugeliui nesuteikia saugumo, pastovumo jausmo, ypatingai moterims. Jie trukdo turėti atspirties tašką, nuo kurio prasideda nauja kūryba. Susitikę du žmonės turi savo uždavinius, kurių atidėliojimas porą įveda į aklavietę.

Neatlikdami kitų žingsnių - nesiryždami kurti šeimos, joje išgyventi atsirandančius procesus, gimdyti ir auginti vaikus, kaip šeima įsitvirtinti visuomenėje, du žmonės turi aibę laiko vienas kitam, tačiau ne visi jį panaudoja produktyviai. Nesuteikdami sau progos išbandyti naujus vaidmenis, jie skursta, jaučia nepasitenkinimą vienas kitu, pamato vienas kitame vis daugiau minusų, o privalumai pamažu pamirštami, nebeįžvelgiami. Su laiku ryžtis santuokai tampa vis sunkiau, o atidėliojimo argumentai tampa vis keistesni: per didelis svoris, per daug ligų ir panašiai. Neretai jie slepia vyro negalėjimą, baimę ryžtis prisiimti atsakomybę kurti šeimą.

Buvimas su delsiančiais įsipareigoti partneriais yra nemažas iššūkis moterims, kurios trokšta šeimos, vaikų, kūrybos dviese, o ne gyvenimo šia diena ir nuolatinio laukimo, kas bus vėliau. Aiškumo siekimas yra vienas iš žmonių poreikių, kurių nepatenkinimas priverčia išgyventi nesaugumą, nežinomybę, savęs vertinimo kritimą, nepasitikėjimą kitais, perdėtą nerimą dėl santykių ateities ir panašiai. Visa tai reiškiasi irzlumu, priekabių ieškojimu, neadekvačiu pykčiu, nerimastingumu.

Iš pirmo žvilgsnio ši situacija priklauso tik nuo vyriškos giminės atstovų. Visgi santykiai yra dviejų žmonių reikalas ir jie elgiasi taip, kaip jūs jiems leidžiate. Suprantama, kad kiekviena laukia dienos, kuomet mylimasis niekieno neverčiamas išsakys savo norą būti kartu ir kurti šeimą. Tačiau svarbu suvokti savo ribas ir ką darote iki tol, kol laukiate to stebuklo. Pabandykite atsakyti sau, kiek galite laukti savo partnerių brandos? Ką darysite, jei atėjus tam momentui jie taip ir nepasiryš rimtam žingsniui su jumis?

Pabandykite įvardinti, kuo skiriasi gyvenimas iki santuokos ir po jos. Ar nėra taip, kad jūsų mylimieji visa tai jau turi ir todėl nemato reikalo savęs supančioti. Svarbu aiškiai žinoti, ko norite, ir savo norus bei ketinimus išsakyti savo sutuoktiniams. O jei renkatės laukti ir nieko nekeisti savo elgesyje, veiksmuose ir požiūryje, tuomet priimkite tai kaip savo pasirinkimą paklusti vyrų žaidimų taisyklėms ir toliau laukti išsvajotosios dienos.

Nuoširdžiai
Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Taikinyje atsidūrusioje Lietuvos darbo biržoje vyksta tikrai keisti dalykai (12)

Lietuvos darbo biržoje vyksta keisti dalykai. Ši svarbi institucija, turinti rūpintis šalies...

Nors mirk iš juoko: lietuvė surinko absurdiškiausius darbo pasiūlymus (62)

Minimalus atlyginimas už pilną darbo dieną penkerių metų darbo patirtį turinčiam buhalteriui,...

A. Vaišnys. Tarp rugpjūčio vardų ir ženklų – apie dramą, kuri nestatoma (1)

„ Kultūros ministerija skelbia Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių...

Traukiniu iš Kauno į Vilnių – greičiau nei per valandą (5)

Nuo šiol greičiausiu traukiniu nuvykti iš Kauno į Vilnių netruks nė valandos. „Lietuvos...

Butų nuoma Klaipėdoje ir Šiauliuose – miestai pajuto studentų mažėjimą (16)

Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose mažėja studentų ir pokyčius jau pajuto šiuose miestuose...

Šiurpą kelianti istorija: dingusios švedų žurnalistės kūnas rastas smarkiai sudarkytas (49)

Jūroje netoli Kopenhagos rasti moters palaikai priklauso Švedijos žurnalistei Kim Wall, praeitą...

Dėl sukčiavimo teisiamam Mios vyrui – dar vienas smūgis (14)

Dainininkės Vilijos Pilibaitytės-Antanavičienės ( Mia ) vyras Nerijus Antanavičius ,...

Kaip per savaitę sureguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje (15)

Mokslininkai tvirtina, jog cholesterol io lygį galima sureguliuoti be jokių vaistų - tiesiog...