Svajojau grožio konkurse laimėti karūną, gauti šauniausią pasaulyje darbą, sudainuoti geriausią šlagerį ir kad atsistojus man plotų minia žmonių...
Nereikia nei sakyti, kad visa tai neįvyko, jokių pastangų ir neįdėjau, kad tai įvyktų. Dar svajojau apie labai žemišką dalyką. Apie mane mylintį vyrą, su kuriuo pastatyčiau namą, užauginčiau vaiką ir šunį.
Gal dėl to, kad žemiška svajonė, o dar labiau dėl to, kad pirmą sykį išdrįsau, aš jį suviliojau. Šiandien turiu vyrą, butą bei pakenčiamą darbą.
Sutikus jį, nustojau svajoti 3 metams. Man nereikėjo to daryti, jaučiausi visiškai patenkinta tuo, ką turiu. Pirmą sykį gyvenime jaučiau, kad gyvenu savo gyvenimą, kad visa tai, ką mes darome, yra puiku, kad esu pati gražiausia, nuostabiausia ir kad aš jį tikrai myliu.
Bet štai praėjo 4 metai, ir, o dievai! Drugeliai išskrido žiemoti, mano vyras pasirodė beesąs baisus tinginys, stuobrys ir nuoboda, o aš - žmona ragana, akivaizdžiai linkusi į neištikimybę (mintimis, kol kas).
Ir vėl svajoju apie James Bondą sidabriniame Aston Martine, nukariavusį pusę pasaulio dėl manęs... O jei jau rimtai... Prabėgo 2 metai nuo mūsų sutuoktuvių dienos. Aš jam jaučiu prieraišumą, šilumą, bet nenoriu matyti savo lovoje. Su jo privalumais ir trūkumais.
Kaip vėl geisti, kai ko nebegeidi? Kiap pajausti nors kažką? Nejaugi taip dabar ir bus visuomet?...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Svajoti labai gera, gražu, romantiška, miela. Tai sušildo, teikia viltį, leidžia pasimėgauti gražiomis spalvomis, kvapais, reginiais, netgi jausmais. Svajonės yra tarsi gyvenimo reklama, kuri dažniausiai būna vien pozityvi, tačiau labai stipriai nutolusi nuo tikrojo produkto veido, tai yra, paties mūsų egzistavimo.
Čia ir slypi didieji svajonių spąstai – jos turi mažai ką, o kartais ir nieko bendro su tikrove. Hermanas Hesė savo knygoje „Sidharta“ labai taikliai aprašė tai, ką duoda svajonė, kuriai leidžiama išsipildyti. Tuomet ji parodo, kad visą tą laiką melavo ir negali duoti nieko, ką žadėjo. Autorius svajas pavadino priešu ir buvo arti tiesos.
Ypatingai tai tinka kalbant apie santykius su žmonėmis. Kodėl? Paprastai iš vyro ir moters bendrystės mes trokštame to, kas leistų pasijusti aukščiau žemės, tarsi paragauti kampelio dangaus, patirti rojų. Dėl to svajose kitas būna tik mielas, švelnus, galintis atspėti slapčiausias mintis, siekiantis gėrio mums, o ne sau.
Mintyse audžiame absoliučios bendrystės ir pasitenkinimo vienas kitu paveikslą, kuris, deja, neegzistuoja. Žinoma, būtų keista, jei galvodami apie mylimą asmenį lauktume, matytume jį tingų, piktą, nuliūdusį, apsikrovusį savo sunkumais, netobulumais, dažnai pirmame plane regintį save... Visgi tikrasis santykis tarp dviejų žmonių pagrįstas svajonėmis, visuomet bus baigtinis.
Tai, kas vyksta su jumis šiandien, yra susidūrimas su gyvenimo tikrove. Kuri turi esminį skirtumą nuo svajų. Kuomet jūs kuriate gyvenimą svajonėse, pagrindinė jo veikėja esate jūs. Visi kiti, net ir mylimi žmonės yra priemonės padaryti jį tokiu, kokiu trokštate.
Tuo tarpu realybėje kiti nėra objektai, kuriuos galite dėlioti pagal savo norus. Jie yra ir patys turi savo planus, įsivaizdavimus yra atskiri nuo mūsų. Vienas, mano mėgstamas autorius, M.S. Peckas kalbėdamas apie meilės jausmą ir juo pagrįstą vyro ir moters bendrystę, pabrėžia, jog jis atsiranda tada, kai mes labiau sugebame galvoti apie kitą ir trokšti jam duoti, nei naudoti pastarąjį savo reikmėms.
Savo santykį labai lengva patikrinti. Kuomet sakote myliu, ką talpina tas žodis? Myliu, nes tu mane myli, nes man tavęs reikia, nes su tavimi man gera, nes tu leidi man jaustis gražiai, gerai, vertingai? Ar myliu, tai noriu, kad kitas būtų laimingas, noriu pažinti jo širdį, jo sužeidimus, noriu suprasti, kas jį daro nelaimingą, kas jį nutolina nuo manęs, kas padaro jį vangų, abejingą?
Jei ieškosite, svajosite apie duodančiąją, jus karaliene padarančiąją meilę, teks leistis į žvalgytuves kas trejus metus, o gal net dažniau. Nes šis įsimylėjimas, geismas, aistra yra tai, kas laikina. Kas pasibaigia, nes yra skirta suvartojimui. Kaip koks reklamuojamas šampūnas. Kad ir kaip jis padeda plaukams, padaro juos nuostabius, jis baigiasi ir tenka pirkti kitą. O ir plaukai dažnai nebūna kaip toje reklamoje...
Taigi gyvenimas, kurio pagrindą sudaro svajonės, paprastai nuvilia ir verčia vėl ir vėl svajoti. Tai yra, gyventi ateityje, o tai reiškia - negyventi.
Kita vertus, pamilti realybę, savo vyrą su daugiau netobulumų nei tobulumų ir tame buvime patirti džiaugsmą bei padaryti džiugų kitą, ne tikėtis, o pačiai kurti artumą su sutuoktiniu yra nelengvas darbas. Tikrai bauginantis ir rizikingas žingsnis, kuriam verta pasiruošti. Kad drįstumėte žengti į tikrą būtį ir atsisakytumėte svajonių, reikia laiko. Visgi sprendimai, priimti svajonių pasaulyje, yra vargiai egzistuojantys. Nes mūsų vaizduotės sukurti paveikslai priklauso vaizduotei, o ne tikrovei.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Eva-Maria Zurhorst. Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis. 2009m.
M. Scott Peck. Nepramintuoju taku. 2009 m.
Valerio Albisetti. Santuokinės meilės terapija. 2008 m.
