Atsitiko taip, kad šiais metais jis pradėjo dirbti, gan sunkų fizinį darbą, labai pavargsta... Tiksliai nežinau, ar priežastis yra būtent tame, gal dėl to jums ir rašau, nes jaučiuosi taip, lyg niekas manęs nesupranta.
Maždaug nuo to laiko, mes pradėjome labai stipriai pyktis, beveik kiekvieną savaitę pykstamės dėl visiškų menkniekių, jis pastoviai laikosi tokios nuomonės, jog esu kalta aš, nors taip tikrai nėra (neseniai susipykome, kad kasininkė neturėjo grąžos iš šimto, jo duotų jai litų, savaime aišku, jog kalta likau būtent aš), visą laiką bandau su juo kalbėtis, suprantu jog santykiuose nebūna vieno kalto, visą laiką būna kalti abu, bet jis visiškai to nenori klausyti.
Kad jis niekada nenori nieko išsiaiškinti, jau beveik pripratau, nors ir tai labai skaudina. Skaudžiausia yra tai, kad pykčio metu visada išvadina mane paskutiniais žodžiais, sako kad aš durna, jog nieko niekada nesuprantu, kad tyčiojuosi iš jo ir vaidinu, kad nesuprantu ir pan. Tai labai skaudina ir kęsti to daugiau nebegaliu, išsiskirti irgi atrodo ne išeitis, labai jį myliu, ir visi santykiai apart tų pykčių yra puikūs.
Ramiai pasikalbėti bandžiau jau daugybę kartų, nieko neišeina, atrodo taip, kad žmogui jo principai yra aukščiau visko. Kaip paaiškinti žmogui, jog pykčiuose gali būti ir jo kaltė? Kaip jam išaiškinti, jog negalima rietis dėl tokių smulkmenų? Kas tada bus ateity, kaip prasidės buitis?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų laišką regiu, kaip sunkiai išgyvenate tai, jog judviejų su draugu pykčiai išmuša jus iš vėžių. Kaip nelengva atrasti, kurio ir koks indėlis yra į šiuos nesusipratimus.
Galiausiai bejėgiškumą kaip nors perduoti savo matymą partneriui, kad jis ne tik kaltintų ir pyktų ant jūsų, bet pažvelgtų į savo kiemą. Girdžiu ir tai, jog esate linkusi spręsti atsivėrusią problemą, o ne nuo jos bėgti, tai jau yra pasirinkimas ir nemenkas žingsnis sunkumo perpratimo link.
Pyktis yra labai nevienareikšmė emocija. Jis yra neišvengiamas, turi didelę svarbą mūsų gyvenime, tačiau dėl savo stiprumo bei poreikio skirti daug energijos jo suvaldymui, konstruktyviam nukreipimui paprastai žmonių yra vengiamas. Visuomenėje jo siekiama nematyti, jį užglaistyti, nuslopinti, ignoruoti ar kitokiais būdais pasakyti, jog jis yra nepageidaujamas ir nepriimtinas. Tačiau pyktis išties labai stiprus išgyvenimas, net tada, kai jį priimame. Dėl to pabandykite įsivaizduoti, kokią galią jis įgyja tuomet, kai bandome su juo nesusitikti. Kokį norą jis užaugina parodyti apie save...
Pykčio nederėtų vengti ir dėl to, jog konstruktyviai priimamas jis gali atlikti labai svarbų vaidmenį tiek asmeniniame, tiek santykių lygmenyje. Jo paralelė galėtų būti fizinis skausmas. Tikėtina, jog patyrusi vienkartinį galvos dilgčiojimą, nieko nedarysite, jei skausmas stiprėtų, paprastai mūsų visuomenėje geriami vaistai, kad jį numalšintume (nors jau šioje vietoje galime savęs klausti, ką šis skausmas reiškia ir ko mano organizmui reikia), tačiau jei skausmas kartojasi, darosi sunkiai ištveriamas, einame pas gydytojus, ieškome jo šaltinio ir stengiamės suteikti savo kūnui to, ko jam trūksta ir apie ką norėjo pranešti skausmo signalas.
Lygiai taip pat yra su pykčiu tiek asmeniniu, tiek iškylančiu santykyje. Jis byloja apie tai, jog yra pažeidžiamos kažkieno ribos. Tai nėra ribų pažeidimas siaurąja prasme. Mes pykstame, kuomet jaučiamės stabdomi, kai mūsų norai nesutampa su realybe, kai dalykai vyksta kitaip nei mes tikėjomės ar planavome. Neretai mes su savimi nešiojamės tam tikras nuoskaudas, kurios leidžia pasireikšti pykčiui visai netikėtose situacijose, nes jis labai nori pranešti, jog asmenybėje yra kažkas, kas prašosi pagalbos, pokyčių ar sprendimo.
Kuomet poros sako, jog jos nesipyksta, kyla klausimas, ar jos bendrauja, ar dalinasi intymesniais dalykais nei faktai, ar kalba apie savo jausmus, poreikius, norus? Būdami artimame santykyje, vargiai galime išvengti nesutarimų ir nuoskaudų. Taigi pykčio ne tik kad nereikia vengti, bet į jį labai svarbu įsiklausyti. Nes pyktis visuomet yra tarsi dėžutė, kuri iššauna iš mūsų vidaus ir joje visuomet yra kitas jausmas, kuris ir nori būti pamatytas (liūdesys, nuoskauda, nepasitenkinimas, baimė, nerimas, nusivylimas, abejonė, pavydas, bejėgiškumas ir t.t.). Kitas pykčio kampas yra jo raiškos būdas. Čia jau galima kalbėti apie tinkamus ir netinkamus savo pykčio parodymo kelius.
Taigi jūsų atveju greičiausiai ir derėtų pradėti nuo jų. Panašu, jog žeminantys žodžiai, kaltinimas ir kiti į jus nukreipti dalykai, kuriuos priskirtume pykčio raiškos būdams, stabdo dėmesio kreipimą į pykčio turinį. Labai normalu, kad girdint apie save nemalonius dalykus, noras gilintis ir atverti kas yra toje pykčio dėžutėje dingsta. Gali būti, jog jūsų partneriui tai taip pat nėra labai saugu. Visgi apie pyktį ir buvimą su juo svarbu žinoti ir dar vieną dalyką: kiekvienas yra atsakingas už savo pyktį ir už tai, kaip reaguoja į kito pyktį.
Iš jūsų laiško girdėti didelis lūkestis ir pastanga kaip nors parodyti savo draugui, kaip jis galėtų sušvelninti šias situacijas. Tačiau vien jau tai, jog jūs pirma kreipiatės pagalbos, gali kalbėti, jog jums sunkiau ištverti tuos susikirtimus, arba tai, jog jūs esate labiau pasiruošusi juos spręsti nei sutuoktinis. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog sunkumus mes sprendžiame tuomet, kai jie yra mūsų sunkumai. Šiuo atveju panašu, jog pykčio bangos yra jūsų sunkumas, kurį turite visas galias koreguoti.
Taigi pradėkime nuo to, jog pat, jūsų ryšyje atsiradęs pyktis nėra blogai. Jis yra ir vertėtų jį pripažinti. Jis atnešė jums žinią, jog kažkas judviejų santykyje stringa ir prašosi būti pamatomas.
Vadinasi, pats pyktis, kol kas nėra blogis, kurį derėtų slopinti. Svarbu ir tai, jog nėra kurio nors vieno labiau ar mažiau kalto dėl to, kad jis kyla vienam ar nekyla kitam. Antras dalykas yra pykčio išraiška, kuri jus žemina. Pavadinkime ją kova. Jūsų draugas supyksta, ima jus kaltinti, tuomet žeminti. Jūs bandote priešintis jo primetamiems kaltinimams, atrasti pati ir parodyti jam jo klaidas, bandote derėtis su juo, jog nebūtinai yra taip kaip jis sako, bet kuriuo atveju, imate špagą į rankas ir įsitraukiate į kvietimą kovoti.
Taigi jūsų draugas pyksta ir kviečia jus su juo kovoti. Jis taip reaguoja į savo emociją. Ir keisčiausia, jog tai yra jo sąmoningas ar nesąmoningas pasirinkimas, kurio jūs negalite kaip nors pakeisti, ypatingai tuo atveju, jei pati į ją įsitraukiate ir palaikote. Tai, ką jus galite padaryti, yra ne bandyti kaip nors įtikinti pakeisti savo draugą jo reakcijas, bet koreguoti savąsias. Kuomet kalbate apie jo puikybę, verta paklausti, kas yra tai, kas neleidžia jums nepulti ginti savęs, kas rezultate tampa ne apsigynimu, o pralaimėjimu.
Kaip galėtų atrodyti jūsų laikysena, jei pasinktumėte kitokį reagavimo į draugo pyktį būdą? Pirmiausia priėmimas, jog jūsų draugas pyksta. Galbūt pasakymas jam, jog jis pyksta, bet nėjimas į jo emociją kartu. Kitas vertus, aiškus pasakymas, jog jūs neleisite savęs žeminti ir nesiklausysite užgauliojimų.
Svarbu duoti žinią sau ir kitam, jos esate pasiruošusi spręsti situaciją, kuomet emocija sušvelnės, kad galėtumėte kalbėti apie tikrąsias pyktį sukėlusias emocijas ar jausmus, bei tikrąsias situacijas (pyktis parduotuvėje nėra apie tikrąsias priežastis), bet neįsitrauksite į užgauliojimus ir kaltų ieškojimą.
Visgi kvietimas neįsitraukti į draugo pyktį ir tokiu savo pasikeitusiu elgesiu rodyti galimybę kitokiam pykčio raiškos būdui bei erdvės kūrimas pokalbiui yra labiau techniška rekomendacija, kurią įgyvendinti gana sudėtinga. Neretai būna taip, jog tai, kaip su mumis žmonės pyksta ir kaip leidžia pykti yra ne be mūsų indėlio.
Galima pažvelgti ar kur nors jau esate mačiusi panašų vyro ir moters bendravimo modelį, kai vyras gali rėkauti ant savo moters, o ji bando parodyti jam ir jo dalį. Tikėtina, jog jūsų abiejų reagavimas į pyktį yra pastiprinantys vienas kitą ir ne taip paprasta eiti naujų modelių link.
Tačiau jei išties turite troškimą, kantrybės ir gebėjimo laukti, žingsnis po žingsnio eidama link kitokios savo reakcijos, galite pasiekti ir kitokį pykčio sutikimą santykyje. Tačiau svarbu nepamiršti, jog pirmasis darbas yra kitaip reaguoti į pyktį savo viduje, o ne reikalauti, jog sutuoktinis elgtųsi taip, jog būtų lengviau.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
Rekomenduojama literatūra:
Harriet Goldhor Lerner. Pykčio šokis. 2000 m.
