Esu 34 m. vyras. Vedęs 6 metus. Gyvename kartu 11 metų. Turime dvi dukrytes. Vienai 3 metukai, kitai - 1,2 m. Mūsų šeimą ištiko didelė krizė. Jų būdavo ir anksčiau, bet jas kažkaip įveikdavome. Ši - visai kitokia. Atsirado trečias asmuo. Mylimoji su juo susipažino per “skype”.
© Corbis/Scanpix
Iš pradžių atrodė nieko baisaus. Ji būna su vaikais. Jai irgi reikia pabendrauti ir su kitais žmonėmis, tuo labiau, kad tikėjosi kažko išmokti, sužinoti. Aš buvau labai aklas. Nemačiau, kad jai taip sunku. Žinojau, kad būti su vaikais 4 metus, tai bet ką gali išvesti iš proto. Dariau viską, ką maniau reikia daryti. Stengiausi padėti jai su buitimi, grįžus iš darbo pabūti su vaikais, kažkur išeiti.

Labai viską stabdė, kad neturime paramos šiame mieste. Neturime kam palikti vaikų, kad galėtume pabūti dviese. Aš iš Šilutės, ji iš Plungės. Gyvename Kaune. Dabar jau suprantu, kad dariau visai ne tai, ko reikėjo jai. Ji norėjo būti mylima, geidžiama, branginama. O aš.......... koks aš buvau aklas! Užsiėmęs savo reikalais, savo poreikiais, visiškai pamiršęs ją, pamiršęs, kaip aš ją myliu. Aš jai nieko nedaviau, o ji laukė, prašė, maldavo. Koks aš vyras, jei negaliu taip karštai jos mylėti? O dabar stovime kryžkelėje. Nežinau, ką daryti. Palikti jos negaliu. Jai bus per sunku su vaikais. Netgi iškiltų daug finansinių problemų. Negalėčiau pasirūpinti nei savim, nei savo šeima.

Turiu daug baimių. Bijau likti vienas, bijau netekti šeimos, bijau ją paleisti, nes žinau, kad gali ir negrįžti. Nežinau, ką darysiu likęs vienas. Bijau, kad neprieičiau prie ribos. Jau savaitė, kai širdyje taip sunku. Nesinori nieko, nei valgyti, niekur eiti. Vakarais taip liūdna, byra ašaros. Baisiausia, kad kenčia vaikai. Jie viską mato. Pastebėjome, kad pasidarė irzlesni, neklauso, atsikalbinėja. Jau ir mes nesusitvardome, dažniau pakeliame ranką. Žiauru.... Kaip viską sutvarkyti, kaip sugrąžinti laimę ir meilę?!

Mes dažnai nuoširdžiai pasikalbame. Ji turi tiek daug sopulių, prisikaupusių per 11 metų. Ir tie sopuliai ją stipriai ėda. Per visą mūsų gyvenimą kartu jai yra išlikę daugiausia blogi prisiminimai. Kaip aš jos gėdijausi draugystės pradžioje. Nes ji buvo apkūnutė ir kaštoniniais plaukais. Kaip prasidėjo mūsų gyvenimas kartu per lovą. Kaip jį laukdavo manęs, o aš dažnai vėluodavau. Kaip aš pamiršdavau jai svarbias datas. Kaip skiriasi mūsų skoniai. Ji mėgsta šokti, aš nelabai. Ji turi muzikinį skonį, aš ne. Koks aš esu šaltas, o ji emocionali. Koks prastas seksas. Kaip trūksta aistros?

Ji pastoviai jausdavo, nors aš šalia, bet manęs nėra.

Kai visa tai išgirsti, atrodo, ką mes veikėm šitiek metų kartu? Kaip mes galėjome gyventi?

Aš labai noriu išlaikyti šeimą, esu tikras, dėl savo meilės jai, bet turiu baimę. O kas bus, jei mes vėl gyvensime kartu, ir aš vėl tapsiu šaltu? Man tai sukelia dideli nerimą. Aš noriu mylėti karštai, iš visos širdies ir būti laimingu, taip, kaip ji laiminga, kalbėdamasi su juo.

Jų bendravimas tęsiasi jau keturis mėnesius. Iš pradžių aš pykau, liepiau su juo nebendrauti, buvau išinstaliavęs “SKYPE”. Bet mačiau kokia ji nelaiminga, kaip jai sunku. Specialiai suorganizavau kelionę į Kretą. Iš pradžių galvojau ją išleisti vieną, kad nusiramintų, pamastytų, pabūtų viena. Bet kai pirkome bilietus, ji norėjo, kad skrisčiau kartu. Deja... mano viltys sudužo.

Aš per daug stengiausi, norėjau pasirūpinti ja, kad jai nereikėtų rūpintis (ji ir taip tiek metų rūpinosi manimi ir šeima) ir mano pastangos iššaukdavo papildomas problemas. Pradedant nuo aerouosto. Įėjome į terminalą neužsiregistravę. Kai susigriebiau, vos spėjome. To negana, tai aerouosto kontrolė atėmė visą kosmetiką. Teko ją išmesti, kadangi jau į bagažą negalėjome padėti lagaminų. O lėktuve dar ir vietos buvo atskiros. Mano saulė žiauriai buvo pikta ir ant manęs, ir ant kitų. Ji tikėjosi, kad pirmoji kelionė lėktuvu bus jai įspūdinga. Ji ir anksčiau nepasitikėjo manimi, tai buvo krachas. Taip prasidėjo mūsų kelionė. Vėliau viskas nurimo, pyktis atlėgo, bet sopulys liko širdy. Grįžus niekas nepasikeitė, ji tik dar labiau įsitikino, kad aš ne tas, ko ji nori.

Slapta aš skaičiau jų susirašinėjimus. Aš jutau jos emocijas. Tai buvo žiauriai sunku, kai mylimas žmogus išduoda tave. Aš jaučiu, kad tarp jų yra stiprus dvasinis ryšys. Jis duoda jai tą, ko aš nedaviau, ir duoda taip nuoširdžiai ir natūraliai. Kai aš skaitau jų susirašinėjimą, netenku vilties. O be vilties žmogus negali gyventi. Aš puikiai suprantu, kad jiems susitikti ir gyventi kartu bus labai sudėtinga. Jis gyvena, dirba ir mokosi Kanadoje. Jis yra musulmonų tautybės, nors gimęs Anglijoje. Visi tie skirtumai labai jaudina mano mažių. Ji labai nori būti laiminga ir jaučiasi su juo laiminga. Kai mes kalbamės, aš ją padrąsinu. „Juk meilė dar ne meilė, jeigu ją, sutriuškina klasta ir išdavystė”. Man labai patinka šie Šekspyro žodžiai.

Nupirkau jai dovaną, psichologinę knyga “Pasimatymai su šešėliu”. Dovana jai patiko, bet skaitė vangiai. O aš tą knygą skaitau ir skaitau. Vis ieškau atsakymų, pagalbos. Aš supratau, kad priartėjau prie brandžios meilės. Aš jai jau nieko nesakau, kai jie susirašinėja, kai jie žiūri vienas į kitą per kamerą. O Dieve... kaip tai sunku matyti.

Pats sau nusprendžiau, kad tai dovana jai už visus tuos metus, per kuriuos ji buvo nelaiminga. Juk laimė ir meilė - tai nuostabus dalykas, kodėl aš turiu atimti tai iš jos. Žiauriai sunku. Pats sau pasižadėjau nenuleisti rankų, jei žmogų myli tu gali padaryti viską dėl jo. Pradėjau domėtis poezija. Siunčiu jai meilės eiles, bet jos tai nejaudina.

Aš noriu vėl paliesti tavo ranką
Ištarti tyliai: Tu – nepaprasta
Ir pamąstyti tyliai apie daug ką
Ir pasidžiaugt svajone surasta.

Aš noriu „labas rytas“ pasakyti
Kiekvieną kartą, vos tu prabundi
Kasdieną tau žinutę parašyti
„Ar tu žinai, kokia tu man brangi?"

Kiekvieną vakarą tau noriu palinkėti
Labos nakties ir daug saldžių sapnų.
Ir noriu aš be svarstymų tikėti
Kad būsiu tavo amžinu draugu...

Aš jos paklausiau, ką ji jaučia man. Ji pasakė: „Nieko“. Tai labai skaudus žodžiai. Viskas, ko ji troško per tuos metus, man grįžta bumerangu. Aš ją dabar labai suprantu. Mes tarytum apsikeitėme vietomis. Aš tai ji, o ji tai aš. Kiekvieną rytą aš sakau jai gražius žodžius. Nežinau, gal aš per stipriai ją spaudžiu. Nepalieku jai erdvės. Žinau tik tiek, kad reikia laiko. Ji pati susivoks, kas jai brangu, svarbu. Aš sau galiu tik palinkėti stiprybės ir kantrybės. Bijau tik vieno, kad nepalūžčiau.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Prieš pradėdama rašyti, kurį laiką mąsčiau, ką jūs tikitės perskaityti mano atsakyme. Gaila, kad pats to neįvardinote. Greičiausiai, išgyvenant mylimo žmogaus nutolimą, norisi kur nors surasti atsakymą, koks tas stebuklingas žingsnis, kurį žengus viskas grįžtų į savo vietas. Tai labai suprantama, tačiau vargiai įmanoma. Čia pasidalinsiu keliomis įžvalgomis, kurios man atėjo, skaitant jūsų istoriją.

Pirmiausia norisi atspindėti jūsų jausmus: nuoskauda dėl mylimo žmogaus nutolimo, baimė jos galutinai netekti, baimė likti vienam, kaltė dėl to, kas vyksta, pabudusi meilė žmonai... Visi šis išgyvenimai yra gana intensyvūs ir užvaldę jus. Situacija man siejasi su žemės drebėjimu, kuris į paviršių iškelia pamirštus, per skubėjimą apleistus, tačiau brangius dalykus. Gaila, tik kad tokiu būdu iš naujo atrasti dalykai būna pažeisti, aplamdyti, jau ne tokie, kokius buvome palikę. Taip ir su jūsų jausmais žmonai: jie atgijo pačiomis intensyviausiomis spalvomis, tačiau pati žmona jau nebe ta.

Jausmai yra labai stiprus dalykas. Ir ne daugelis mūsų sugeba juos suvaldyti ir išgyventi, nepridarydami žalos sau ir kitiems. Panašu, jog jūsų emocijų viršuje karaliauja kaltė, o ją pastiprina baimė. Ši pora yra stiprus bet kokio elgesio, kuris padeda sumažinti minėtus jausmus, motyvas. Todėl labai svarbu atskirti, ką darote vedamas meilės savo žmonai, o ką – bandydamas sumažinti savo kaltę ar nutolindamas įvykius, kurie kelia nerimą.

Noras kompensuoti padarytas skriaudas nėra blogas. Tačiau svarbu jausti, kad tai netaptų visišku paklusimu kito asmens įgeidžiams. Sutuoktinių paklydimų toleravimas ir leidimas taip elgtis nėra išeitis. Juo labiau, kad šeimoje yra dar du žmonės, kurie iš jūsų mokosi, kas yra santuoka ir kaip du suaugę žmonės sprendžia juos užgriuvusius sunkumus. Dėl to yra labai svarbu suvaldyti savo jausmus ir į sprendimus įsileisti šiek tiek racionalių minčių.

Krizės šeimoje gali būti žlugdantis dalykas, o gali tapti dovana. Kaip ir nemažai situacijų, taip ir ši yra tokia, kokią ją mato žmonės. Mūsų visuomenė daug kalba ir iškelia individo poreikius. Šeima tuo tarpu nėra vien tai. Galvodamas, ko reikia jūsų žmonai ar ko norite pats, pamirštate, ko reikia jūsų santuokai, jūsų bendrystei. Jūsų išgyvenamas laikotarpis yra tarsi STOP ženklas. Tai vieta stabtelti, išlieti savo nuoskaudas ir tuo pačiu atleisti; išsakyti savo nusivylimą ir kartu ieškoti, kas gali padėti kartu pakilti; atrasti, kaip kiekvienas prisidėjote prie to, jog kartu tapote nelaimingi ir ką kiekvienas galite padaryti, kad šeima vėl atgytų.

Be to, kad meilė yra jausmas, ji dar ir sąmoningas pasirinkimas, kurį jūs abu padarėte prieš vienuolika metų ir kurį turite atlikti kiekvieną dieną. Santuoka yra dviejų žmonių darbas. Būna laikotarpių, kai vienam reikia daugiau poilsio, o kitam svarbu labiau stengtis. Tačiau jei jau žmona nori išeiti, tuomet ji turėtų priimti sprendimą, o ne naudotis jūsų kaltės jausmu. Tai reiškia, kad leisdamas jai tenkinti savo poreikius, apleidžiate savo šeimą.

Minėjote, kad kalbatės. Pabandykit aptarti šį atsakymą. Kartu paieškoti galimybių, kaip pakilti iš susiklosčiusios situacijos. Labai rekomenduočiau pasinaudoti šeimos konsultantų ar psichoterapeutų paslaugomis.

Sėkmės. Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (94)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (172)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...

R. Williamso koncertą perspjauti bus sunku: hitai ir fejerverkai gerbėjams sukėlė euforiją (254)

Trečiadienio vakarą Vilniaus Vingio parke - neeilinis renginys. Savo pasirodymą „The Heavy...

S. Skvernelis: socialdemokratų pasitraukimas nebūtų būtina sąlyga trauktis jų ministrams (22)

„Prognozuojant socialdemokratų tarybos sprendimą trauktis, galbūt frakcija Seime galėtų...

Nesitikėjo, kad gelbėti kačiukus bus taip sudėtinga (2)

Dar būdami 8 savaičių jaunikliais, katinas Astra ir keturi jo broliai buvo palikti dėžėje...

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (549)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

Lietuvos šešiolikmečiai liks be medalių – neperlipo Europos čempionato ketvirtfinalio barjero (49)

Europos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų krepšinio čempionato ketvirtfinalyje trečiadienį...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (189)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (25)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...