Esame jau 7 metus kartu, iš jų – 3 metus santuokoje… Jei nebūtų viskas kitaip, pagalvočiau, kad tai standartinė 7-erių arba 3-ejų metų krizė. Vyras labai nori vaiko, teigia, kad tik jo buvimas mus suartins ir išgelbės mūsų santykius, kitaip nemato tikslo toliau būti kartu, o aš negaliu prisiversti pradėti vaikelį vardan to, kad pabandyčiau išgelbėti santuoką, pamindama savo, kaip moters, kaip būsimos mamos svajones pradėti vaikelį darnioje, mylinčioje vienas kitą poroje.
© Corbis/Scanpix

Nesijaučiu gerbiama, vertinama ar mylima. Jaučiuos kaip tarpininkas tarp vyro ir jo tikslo kuo greičiau turėti vaiką. Nesu lengvabūdė, vaikelio tikrai labai noriu, bet ne tada, kai santykiai praėję visas įmanomas nepagarbos stadijas.

Jau neilgai trukus po vestuvių tarp mūsų kildavo pykčių, o per trejus santuokos metus porą kartų nebegyvenome kartu, apie skyrybas galvota ne kartą, bet vis kažkas sulaikydavo – juk pabėgti lengviausia...

Jaučiu, kad nenoriu tokių santykių, tokio grubaus elgesio savo atžvilgiu, ne apie tai svajojau, bet juk tikėjausi, kad susigyvensime, deja... Jau daugiau nei pusmetį nebėra tarp mūsų jokio artimo ryšio, bendraujame nuolat konfliktuodami, ir kaip tik dabar vyras itin pradėjo reikšti norą turėti vaiką, kai man net pagalvot apie tai baisu...

Juk turi jaust pasitikėjimą, pagarbą, paprastus šiltus jausmus žmogui, kad galėtum pradėti naują gyvybę, o dabar, kai mūsų santuokos egzistavimą lemia tik vaikelio buvimas, jaučiuosi patekus į spąstus ir kartu juose įklampinus savo vyro norą būti tėčiu ir nuoširdžiai dėlto graužiuos, bet negaliu perlipti per save...

Kaip išaiškint žmogui, kad negaliu galvoti apie vaiką, kai nebėra šiltų jausmų, kai nuo nuolatinių rietenų pajauti nepilnavertiškumo kompleksą, kai jautiesi nepagrįstai murkdoma vien dėlto, kad esi kitokia nei jis nori, kad būčiau (esu meniškos sielos, nematau žmonėse priešiškumo, stengiuosi pirma duoti, o tik paskui imti, į viską žiūriu tolerantiškai, o vyras priešingai).

Neslėpsiu – pavargome abu nuo visapusiško charakterių neatitikimo, galvoju apie skyrybas, kaip apie išeitį, kad galbūt rasiu žmogų, kuriam būsiu gera tokia kokia esu, ir , kad ir kaip naiviai skambės, vaikelis bus pradėtas iš meilės, o ne iš pareigos, kad „padariau viską, ką galėjau, jog išsaugočiau santykius“.

Beje, vyras pasakė, kad „Specialiai norės pasidžiaugti prieš mane, koks jis bus laimingas su kita, kuri labai norės vaikų, ir kad neketina delsti...“. Pasijutau klaikiai... Suprasčiau, jei santykius būtų ištikusi krizė tik dėl vaiko, tačiau charakterių nesuderinamumą pastebėjome dar prieš vestuves, bet naiviai tikėjomės, kad tai viena mums trukdo, tai kita ir viskas savaime išsispręs.

Vyras žino, kaip nelengvai išsikovojo mano meilę, kiek jam reikėjo stengtis, kad išaugintų mano meilę jam ir...vieną dieną pats pamiršo mane mylėti... todėl galiu drąsiai teigti, kad nuo pat pirmos dienos mūsų santykius lydėjo kliūtys... Žinau, kad jis būtų nuostabus ir atsakingas vyras kitai, nes paprasčiausia ji būtų kitokia nei aš..., o aš taip norėčiau būti kitokia, kad tik jis būtų laimingas, deja, tokia kokia esu, aš netinku, nors kažkada pats labai manęs siekė tokios, kokia buvau...

Žvelgiant giliau, visada troškau kitokios šeimos, nei tos, kurioje augau, o gavosi taip, kaip labiausiai bijojau... Niekada nemačiau darnos šeimoje, niekada tėtis neapkabino mamos, niekada nepasakydavo jai nieko gražaus be priekaištų ir žeminimų, jie net gyveno atskiruose kambariuose, kiekvienas savo gyvenimą... Mačiau, kokia mama nelaiminga savo nenusisekusiu gyvenimu, ir girdėjau ne kartą ją sakant, kad gyvena tik dėl savo vaikų..

O aš to NENORIU – gyventi tik dėl vaikų! Ar galiu pasilikti sau tokią teisę? Dar prieš santuoką sau prisiekiau, kad niekada negyvensiu taip, kaip mano tėvai, ir deja, turiu pripažinti, kad turiu tą patį... O dabar turiu rinktis...

Kažkaip nepakeliamai skaudus ir sunkus pasirinkimas. Nemanau, kad mano vyras gimus vaikui pasidarys man jautresnis ir švelnesnis, nors prisiekia... Nebežinau, kaip elgtis... Galvoju, kad skyrybos mums yra išeitis – galbūt rasime savo žmogų, kurio nereikės maldauti meilės ir vaikų.

Galbūt esu naivi idealistė, bet būdama beveik 27-erių vis dar tikiu meile, o ne tik išskaičiavimu. Sutinku, kad mano vyrui, perkopusiam 30-metį, noras kuo greičiau turėti vaikelį yra natūralus kaip ir baimė, kad jo vienintelis brangus žmogus – mama, spėtų pasidžiaugti anūkėliu (vyras nebeturi nei tėčio, nei brolio, nei sesers, nekalbant apie senelius, gal dėlto jis nori kuo greičiau užpildyti savo gyvenimo tuštumą bet kokia kaina...).

Esu gyvenimo kryžkelėje, pasiryžusi skyryboms, bet taip neramu širdyje, kad gal elgiuosi neteisingai ir nereikia svajoti apie darnią šeimą, pagarbą ir ramybę, juk visi pykstasi. Gal reikia gyventi, paspaudus širdelėje savo troškimus ir elgtis taip, kad neužsitarnaučiau savo vyro neapykantos ir suteikčiau jam laimę. Juk gal ateityje gailėsiuos pasielgus priešingai... O laikas viską gydo, nušlifuoja vienaip ar kitaip...

Tik kažkodėl mane persekioja nuojauta, kad gerai nebus. Žinau, kad sprendimą priimsime mes patys, tačiau nuoširdžiai prašau jūsų nuomonės, nes nebegaliu daugiau taip gyventi kamuojama vidinių kovų, kartu kankindama savo vyrą...

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

AR SANTUOKĄ IŠGELBĖS VAIKAS?

Jūsų laišką skaitydamas pastebėjau, kad jūs gana tiksliai įvardijate savo ir savo vyro bruožus. Tai rodo, jog esate pakankamai daug ir skausmingai išgyvenusi ir galite būti nebloga diagnostė. Be to, jūsų drąsa galvojant apie skyrybas rodo, jog esate iš tų žmonių, kurie nemėgsta kompromisų ir sugebate elgtis ryžtingai.

Tuo pat metu pastebėjau, kad save ir savo vyrą suprantate pakankamai kontrastiškai: „Esu meniškos sielos, nematau žmonėse priešiškumo, stengiuosi pirma duoti, o tik paskui imti, į viską žiūriu tolerantiškai, o vyras priešingai“.

Žinoma, jums yra dėl ko taip rašyti. Tačiau kontrastiškas požiūris į save ir į kitą žmones visuomet skiria, o ne suartina. O, kaip bebūtų keista, netgi skirtis geriau, kai jauti šiokį tokį artumą. Kai vietoj skirtumų pastebi panašumų.

Jūs rašote, kad tuos skirtumus su vyru pastebėjote dar prieš savo santuoką. Ir kad vyrui teko stengtis, kad užkariautų jūsų meilę. O štai dabar, po septynerių kartu praleistų metų tarp jūsų nebeliko šiltų jausmų. Ir pretekstas tam - vyro grubumas, nepagarba jums iš vienos pusės, ir jūsų nenoras turėti vaiką iš kitos pusės.

Šioje vietoje jūsų diagnostikoje galima pastebėti spragą: jūs nepastebėjote, kad jūsų su vyru skirtumai iš tikrųjų niekad nebuvo jūsų iki galo toleruojami, iš tiesų niekad nevirto jo privalumais ir faktiškai niekad nebuvo atpažinti, kaip jūsų pačios prietarai, projekcijos ar vyro pozityvūs bruožai. Tiesiog jūs kažkaip jį „pamilote“. Tačiau visą laiką laikėte save labai meniška, pakančia, ir kažkodėl leidotės būti grubaus ir nepagarbaus vyro „paveikta“ , leidote jam „sužadinti“ jūsų meilę.

Geras žmogus sutiko blogą, tačiau leidosi būti užburtas. Dabar jis „atsipeikėjo“, kerai išsisklaidė ir jis vėl pastebi partnerio blogumą ir nebegali su tuo taikstytis. O blogasis vis jį įkalbinėja: turėkime vaiką, viskas bus gerai. Taip jau įvyko, tačiau jūs jam atleisti negalite.

Pažiūrėkime, koks būtų blaivesnis požiūris į tai, kas įvyko.
Paaiškinsiu, ką reiškia: „prietarai, projekcijos ar pozityvūs vyro bruožai“
Tai reiškia, kad savo požiūryje į vyrą jūs galite atpažinti:

Savo tėvų įsitikinimus, savo šeimos, ypač motinos, prietarus: „Mes visi - meniški“; „Vaikeli, moters dalia - vargas“; „Vyras niekuomet nesupras moters“ ir kt.;

Projekcijas - jūsų pačios savybes, kurių savyje nepastebite, užtat lengvai atpažįstate kituose: „Jis egoistas – o aš pati?“; „Jis negerbia manęs - o aš jį ?“; „Jis stato save aukščiau - o aš?“... Projekcijos - nesąmoninga psichologinė gynyba, tapusi įpročiu, nuolat iškreipianti kito žmogaus suvokimą;

Pozityvius vyro bruožus - tai sugebėjimas pastebėti partnerio trūkumuose jo privalumų tęsinį : „Grubumas - tai kraštutinė veržlumo išraiška“; „Atviras priekaištavimas - tai didelio atvirumo išraiška“; „Jo kalbos apie vaiką - pasitikėjimo ateitimi išraiška“.

Toks savęs ir vyro supratimas leistų jums blaiviau suvokti save ir jį. Diagnostika taptų tikslesnė, tuomet ir gydymas būtų taiklesnis.

Tačiau dabar jūs rašote apie skyrybas, kurios, jūsų manymu, yra jūsų vienintelė išeitis. Ar skyrybos - tai geras gydymas? Man atrodo, kad skyrybas galima pateisinti tik kaip radikalų gydymą, kuris skirtas atskiro asmens gelbėjimui. Ar skyrybos pagydys jus kaip atskirą asmenį? Ar išgelbės?

Be blaivios diagnostikos - ne.

Be realistiško požiūrio gyvenimas gali pastūmėti jus link dviejų idėjų:

1. Nepaisant mano pastangų nugyventi kitokį gyvenimą, nei motina, aš vis vien panašėju į ją: lieku nepatenkinta savo vyru. Kaip skaudu! Ne, aš turiu užkirsti tam kelią. Skirsiuos.
2. Nesiskirsiu. Tačiau... Galų gale mama buvo teisi: vyrai niekuomet nepasako moterims nieko švelnaus, jie, kaip ir mano tėtis, sugeba gyventi tik „kituose kambariuose“.

Tačiau ir nesiskirdama, ir skirdamasi su vyru jūs vis vien liekate prie šių idėjų, prie projekcijų ir prie savo tėvų įsitikinimų. Netgi maištaudama prieš savo motinos gyvenimo stilių jūs liekate prisirišusi prie šio stiliaus.

Todėl vertėtų pradėti nuo susipažinimo su savimi.

Jo dalis būtų - aiškus savo bruožų suvokimas, savo norų ir fantazijų atskyrimas nuo šeimos prietarų.

Ar tai nereikštų savęs „apnuoginimo“, „numenkinimo“? Argi ne maloniau jaustis švelnia grubaus vyro auka?

Maloniau, tačiau tuomet gyvenime mažėja šansų patirti džiaugsmą ir meilę.

Kaip bebūtų keista, kelias link meilės eina per skausmingą blaivumą, per ne visuomet malonų savo įsitikinimų ir savo charakterio suvokimą. Juk ten, už to charakterio, gyvena gyva, mylėti norinti ir sugebanti būtybė, gudri ir išradinga, naivi ir besimokanti džiaugtis. Ir ant tos būtybės tiesiog „užmautas“ gynybinis šarvas, kurį jūs laikote savo „aš“, ir kuriam taip patogu kartoti tėvų gyvenimą, kovoti su tėvų gyvenimu, leistis užburiamam vyrų, atstumti vyrus ir t.t. ir pan.- visa tai taip pažįstama, taip paprasta, nors ir jokio džiaugsmo neatneša.

Todėl skyrybas jumis dėtas aš pradėčiau ne nuo vyro. O nuo savo „aš“, kurį jūs tik skausmingai patiriate, tačiau dar nelabai blaiviai suvokiate. Ir jūsų vyras - tik tam suvokimui pretekstas, tik pagalbininkas, tik pakeleivis ir galbūt net jūsų šešėlis. Pasižiūrėkite dėmesingiau į tai, kas vyksta, ir pamatysite, kurioje vietoje jūs dar nelabai pažįstate save. O jei jums tai pasirodys įdomu - aptarkite tai su specialistu - psichoterapeutu.

O kas dėl jūsų sprendimų veikti - visiškai pasitikiu jūsų intuicija ir sveiku protu.

Linkiu sėkmės.
Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka: nušauti penki teroristai, vilkėję mirtininkų liemenes sužeisti septyni žmonės (372)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Atrakcijos Palangoje, kurios paįvairins poilsį prie jūros

Mėgstame sakyti – prie jūros per mažai pramogų arba tam reikia daug pinigų. Netiesa! Atrakcijų...

E. Jakilaitis: paskutinė mano laida, kurią rekomendavau pažiūrėti šeimai, buvo su R. Karbauskiu (68)

Trečius metus iš eilės DELFI vykdomame projekte „Lietuvos įtakingiausieji 2017“...

N. Vasiliauskaitė. Daugiau nei nužudymas, mažiau nei pergalė (6)

Įvykiai Virdžinijoje daugelyje reportažų pristatomi kaip smurtingosios ultradešinės susidūrimo...

Lėktuvnešio apsauga kelia abejonių: ant jo nutūpęs dronas liko nepagautas (62)

„HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešis – naujas, modernus ir didelis Jungtinės Karalystės...

Apklausa: konservatoriai jau lenkia valstiečius (322)

Opoziciniai konservatoriai pagal populiarumą aplenkė valdančiąją Lietuvos valstiečių ir...

Mirė Lietuvos futbolo federacijos komunikacijos vadovė V. Zizaitė (9)

Rugpjūčio 18-ą dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ilgametė...

Papasakojo, kaip išsirinkti skaniausius vaisius ir daržoves (2)

8 iš 10 Lietuvos gyventojų vaisių ir daržovių kokybę vertina remdamiesi vien jų išvaizda....

Keisis atliekų tvarkymas: pokyčius pajus kiekvienas gyventojas (42)

Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, greitai augant vartojimui planuojama, kaip spręsti sparčiai...