Atsakymas psichoanalitiko Alaino Herilo interviu.
– Milijoniniai pardavimai visame pasaulyje, milijonai žiūrovų pasižiūrėjo knygos ekranizaciją. Iš kur toks ažiotažas dėl „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“?
– Knyga susieja du pasaulius, kurie normaliame gyvenime nesusikerta. Kristiano Grėjaus ir Anastasijos Stil istorija, pirmiausia, yra vyro ir moters susitikimas pagal visus romantikos kanonus, kuris papildytas transgresija, sankirta su sadomazochizmo pasauliu, kuris normaliame gyvenime labai tolimas nuo jausmų pasaulio. Mus pirmiausia jaudina stebuklinga pasaka apie meilę. Kas tarp judviejų įvyks? Ar jie gyvens kartu ilgai ir laimingai, ar susilauks krūvos vaikų? Tuo pat metu smalsumas kursto grynai seksualinį susidomėjimą. Ką jie daro? Kaip toli jie eis?
Uždraustas prieskonis, skandalingumas, susijęs su sadomazochizmo sąvoka – nors jis knygoje pateikiamas labai švelnios formos, jeigu prisimintume erotinės literatūros klasiką šia tema – taip pat pritraukia naujokus, kurie apskritai nepažįstami su šiuo žanru. Meilės istorija įprastine prasme turi juos nuraminti ir tarsi suteikti leidimą skaityti.
– Šią knygą nesigėdydami skaitė viešajame transporte, visur apie ją kalbėjo. Dabar tas pats kartojasi ir su filmu. Seksualumas, lytinis potraukis – tai nebėra toks tabu kaip buvo anksčiau?
– Nuo seksualinės revoliucijos laikų mąstymo ir kalbėjimo apie seksualumą maniera stipriai pasikeitė. Dabar mes kalbame apie seksą labai lengvai. Seksualinės apraiškos dažnai naudojamos reklamoje ir kine. Kino teatrų salėse stiprus posūkis padarytas pasirodžius juostai „Emanuelė“ („Emmanuelle“, režisierius Justas Jaeckinas).
Pirmą kartą seksualinių nuotykių istorija buvo pasiūlyta plačiai publikai ne kaip X kategorijos filmas, kuris pusiau legaliai rodomas apšiurusiose privačiose kino salėse, o kaip kinas, vertas masinės auditorijos. Filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių („Fifty Shades of Grey“) sėkmę aiškinu tuo pačiu troškimu pamatyti ekrane tai, kas uždrausta ir skandalinga, taip pat patirti tikrą jaudulį.
Be to, daugumos mūsų intymus gyvenimas per praėjusius metus nestipriai pasikeitė. Mes nepradėjome dažniau mylėtis ar praktikuoti iškrypėliškų sekso technikų. Lygiai taip pat, mano nuomone, „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ skaitymas ar žiūrėjimas nepaverčia skaitytojų ar žiūrovų sadomazochizmo adeptais.
– Kalbama, kad knygoje ir filme pateikta pakankamai švelni sadomazochizmo versija, stipriai nutolusi nuo realybės. Ar tai tiesa?
– Taip, tai klaidingas sadomazochizmo paveikslas, labai nutolęs nuo to, kas iš tikrųjų vyksta tarp „skausmo mylėtojų“. Sadomazochizme kitas žmogus matomas kaip objektas, daiktas. Jis nepriklauso realybei, tai tiesiog kūnas, kuriuo naudojamasi. Tas, kuris nori išvysti tikrąjį sadomazochizmo veidą, niekada neis žiūrėti tokio pobūdžio filmo. Čia paprasčiausiai naudojama sadomazochizmo atributika, taip siekiama suteikti istorijai daugiau pikantiškumo.
– Ar gali panašios knygos ir filmai sugriauti sadomazochizmo draudžiamumo aureolę?
– „Paskutinis tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“), „Emanuelė“, „Jausmų imperija“ („Empire of the Sences“), „Istorija O“ („Histoire d'O“) – kino istorijoje buvo nemažai juostų, kurių atskirose scenose rodoma seksualinė patologija. Kartais seksualiniai iškrypimai pasaldinami, kaip ir „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ atveju. Šios knygos ir filmai užduoda mums svarbius klausimus ir leidžia išsiaiškinti savo poziciją: esu už ar prieš, man tai patinka ar ne? Be to, jie suteikia galimybę šiek tiek praplėsti savo horizontą sekso pasaulyje, sužinoti, kaip šios praktikos atrodo realybėje.
– Kodėl mus traukia elgesys, kuris laikomas iškrypimu?
– Kalbant apie seksą, mus visada traukia tai, kas draudžiama, tai, ko patys nedarome, tačiau numanome, kad daro kiti. Žmogaus prigimčiai būdingas smalsumas – kiekviename mūsų gyvenantis vaikas nori žinoti, kuo užsiima tėvai savo kambaryje jam neesant. Noras žiūrėti pro rakto skylutę, kai kalbame apie seksą, nėra patologija. Būtent tuo aiškinamas ažiotažas, kurį sukelia filmai ir knygos, kurie pasakoja ir rodo tai, kas vyksta su kitais.
– Beje, apie ažiotažą. Išėjus knygoms ir pasirodžius filmui stipriai išaugo antrankių, rimbų ir kitų sadomazochizmo atributų pardavimai...
– Taip, tačiau žiūrėkite, kokie antrankiai ir rimbai parduodami – velveto, netikri... Tai ir yra ta pati švelni sadomazochizmo versija, apie kurią aš ir kalbėjau. Tai ne tikri antrankiai, kuriuos „skausmo mylėtojai“ iš tikrų naudoja – tie, kurie kelia stiprų skausmą, įpjauna rankas. Be to, tai, kad žmonės perka visą šia atributiką, visiškai nereiškia, kad jie ją naudos.
Daugelis mūsų pacientų nusipirko visas tris romano dalis, tačiau perskaitė tiktai vieną ir, sunkiai, dar pusę... Nuo kažkurios akimirkos šios knygos pradeda kelti nuobodulį ir nuovargį. Užtat leidžia save geriau pažinti: susitapatindamas su pagrindine veikėja, skaitytojas savęs klausia, ar galėtų pasielgti taip kaip ji. Ar norėtų?
Psichoanalitikas Alainas Herilis: „Psichoanalizės požiūriu, sadomazochizmas – seksualinė patologija“
„Sadomazochizmas – seksualinių praktikų visuma, kai žeminamas asmuo (mazochistas) jaučia poreikį būti žeminamu, kentėti fizine ir moraline prasme. Tokiu būdu skausmas pakeičia įprastai suvokiamą malonumą ir džiaugsmą. Sadistas, iš savo pusės, gali jausti malonumą tik suteikdamas skausmą kitam ir primesdamas visiems savo asmeninius seksualinius prioritetus kaip įstatymą ir elgesio taisykles.
Sadomazochizme fizinis skausmas užima svarbiausią vietą, jis suteikiamas pasitelkus bizūnus, antrankius, aštrius daiktus. Tačiau verta pažymėti, kad dvasinė kančia „skausmo mylėtojams“ tokia pat svarbi kaip ir fizinis skausmas. Psichoanalizės požiūriu sadomazochizmas – patologiniai santykiai, kur subjekto sąvoka aiškiai neegzistuoja – vietoj to abi pusės poroje yra ne subjektai, o objektai“.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
