Prisirišimas

 (23)
Priklausomybe nuo kito žmogaus. Kodėl kartais taip mėgstame prisirišti prie konkretaus žmogaus? Neįsivaizduojame savo gyvenimo be jo... Ir gal net ne visada tai būna meilė... Kas tai? Ar tai priklauso nuo žmogaus charakterio? O gal tiesiog nemokame būti vieni, bijome vienatvės, nepažįstame patys savęs? Gal todėl taip sunku skirtis... Juk kažkas yra pasakęs: žmogus gimsta ir miršta vienišas... Psichoterapeuto Olego Lapino komentaras.
Nematoma virvutė

Kai mes pririšame ką nors virvute, mes tai darome tam, kad jis nuo mūsų nepabėgtų. Tas, kurį pririšame. Pavyzdžiui, šuniukas ar paliktas dviratis. Valtį pririšame. Iš pradžių reikia tą daiktą įsigyti. O gyvą padarą privilioti. Po to privatizuoti - padaryti savu. Juk visos gyvos būtybės turi “savo” jausmą. “Savo” nepastebime, kol neiškyla grėsmė. Vadinasi, mes susirūpiname pririšimu tuomet, kai atsiranda galimybė, kad tas, kurį pririšome, pabėgs.

"Privatizuojant" žmogų nuolat yra tokia galimybė. Todėl, kad žmogus labai mėgsta kur nors pabėgti. Jis turi laisvą valią. Nemėgsta vergovės. Mes tai žinome , nes sprendžiame pagal save. Kuris iš Jūsų norėtų būti pririštas? Na gal kuriam laikui. Po to norisi pabėgti.

Prisirišimas vyksta nesąmoningai. Tačiau pakalbėkime apie jį taip, tarsi jis būtų sąmoningas. Tik visą laiką prisiminkime, kad jis vis dėl to yra nesąmoningas. Psichologinis prisirišimas yra labai panašus į pririšimą virvute. Tik virvutės vietą čia užima gundymas, avansai, nežodiniai priekaištai, papirkinėjimai, pyktis, šantažas.

Gundymas – kai truputį priartėji, truputį save atsiskleidi ir vėl paslepi. Intriguoji. Mažini atstumą. Žadi ateiti. Didini atstumą. Pabėgi. Neateini. Paslapčia stebi išrinktą žmogų: ar pergyvena? Ar pakibo?

Avansai – tai, ką mes darome jam pakibus, ir dar jam nesiruošiant bėgti. Tai nesavanaudiškos dovanos, atvira širdis, atviras davimas naudotis savo dantų šepetuku ar lytiniais organais. Tai nuoširdus paslapčių atskleidimas ir leidimas padėti galvą sau ant peties.

Jei mes tai darome pakankamai ilgai, žmogus nustoja tai jausti kaip kažkokį stebuklą. Jis tai natūraliai priima. Pagrindinis darbas padarytas. Jis prisirišo. Ir svarbiausia, apie tai nežino. Kaip šuniukas supranta, kad yra pririštas?

Jis bando tolyn nubėgti, o virvė įsirėžia jam į kaklą. Mūsų prisirišimą žmogus pajaučia, kai nori nuo mūsų pabėgti. Mes nesąmoningai padarome taip, kad jis pajaustų kažką nemalonaus.

Nežodiniai priekaištai - žvilgsniai, intonacija, kūno pasukimas. “Tai gal aš eisiu?” - “Eik“ ( ypatinga švelniai liūdna intonacija). “O nieko, kad tu liksi vienas(-a)?” “Ne, ne“ ( balsas dirbtinai linksmas). “Bet tu pyksti?” “Ne, ką tu.” ( žvilgsnis nuleidžiamas, nugara atsisuka į pašnekovą). “Na, gerai, duok pabučiuosiu”. “Aha”. (Jūs atsukate pilnas ašarų akis).

Papirkinėjimai - naudojami, kai prarasti žmogų mums baisiau nei prarasti savigarbą. “Sugrįžk, aš viską atleisiu”. “ Galėsi rūkyti kiek nori”. "Pamiršk viską, ką aš tau sakiau“. “Atleisk man viską”. ”Nori, aš tau grąžinsiu tavo mašiną? Tik pasilik”.

Pyktis ir šantažas- jeigu praradome viltį žmogų grąžinti. Bejėgiškas jausmas. “Na nieko, nieko, tu dar atgal atšliauši”. ”Tu dar ant kelių maldausi manęs”. “Pamatysi, tu be manęs žūsi”. “Jei tu išeini, aš žuvęs”. “Aš nusižudysiu, jei tu išeisi”.

Kartais šantažas nežodinis. “Gerai eik, bet…”( ranka griebiasi už širdies, nes ten prasideda skausmas). Dažnai tokia yra pagyvenusios mamos ar tėvo nesąmoninga reakcija, kai išeina iš namų suaugęs vaikas. Turėkite omenyje - tai tikri pojūčiai, ne simuliacija. Tik rimtos širdies ligos čia nėra. Tai – psichosomatinė reakcija.

Reikalinga psichoterapija, kartais ilga.

O kartais tokiam skausmingam įvykiui, kaip išsiskyrimas, ruošiamasi iš anksto. ”Pasaulis yra baisus, o tu esi silpnas ir nevykęs. Be manęs tu žūsi”. Tokia mintis įteigiama metų metais: vaikui, sutuoktiniui, draugui. Jis patikės ir nepabėgs nuo mūsų. O mes išsigelbėsim nuo vienatvės.

Iš tikrųjų vienatvė yra toks baisus jausmas, kad dauguma mūsų sutinka gyventi ne visai sėkminguose santykiuose, kad tik nebūti vienam.

Prisirišti mes mokomės nuo gimimo. Virkštelė nukirpta, bet ilgai lieka psichologinė virkštelė. Ji veikia per žvilgsnius, intonaciją, kūno padėtį labiau, nei per žodžius. Retai kada žmogus pasako kitam: ”aš prie tavęs prisirišęs”. Yra žmonių, kuriems labai gėda tai prisipažinti. Ir prisirišti jie bijo taip stipriai, kad iš anksto stengiasi išvengti artimų ryšių. Jie, pavyzdžiui, pabėga iš pasimatymo. Ar užsiima seksu, ir greitai iš ryto pabėga. Iš anksto. Nes kažkada kažko neteko. Ilgai liūdėjo. Ir vėl eiti į tą patį? Ačiū. Nereikia.

Realus žmogus yra įvairus ir tai prisiriša ir pasisavina kitą, tai grįžta į save.

Kraštutiniai tipai - prie nieko neprisirišantis žmogus ( šizoidinis charakteris ) - ir nuolat prie ko nors prisirišęs asmuo ( priklausomas charakteris) - ir tie kartais nuo karto lankosi pas psichoterapeutus. Matyt, jiems tai padeda.

Prisirišimas yra gėda Vakarų pasaulyje. Čia prestižą turi žmogus, kurį rodo amerikiečių “bojevikuose”: vienišas raumeningas Rembo. Po to jis pasidaro turtingas. Kompiuterinių žaidimų pasaulyje tai Lara Kroft. Ji gyvena viena savo didžiuliuose namuose ir yra labai turtinga. Prie ko šie du herojai prisirišę? Neatsimenu…

Vakaruose klausia susitikus: ”Kaip reikalai?” Susipažįstant: ”Kuo dirbate?” Klausiama apie pasiekimus. Kad ko nors pasiektum, turi neprisirišti. Būti individu. Raumeningu, vikriu. Tačiau vakarų žmonės prisiriša paslapčia. Ir labai bijo vienatvės. Jiems geriausia psichoterapija - žmogiški ryšiai. Kad ir psichoterapinė grupė. Įdomu, kad vakariečiai, kaip ir rytiečiai, bando medituoti, bet iš tikrųjų jie pagyvėja ir pagerėja jų nuotaika, kai užmezga ryšius. Netgi meditacijos grupėje. Jie su malonumu pasislepia nuo savęs į kitus.

Rytų pasaulyje prisirišimo nepriimta gėdytis. Tai yra garbinga ir natūralu - prisirišti prie artimųjų, draugų, mylimųjų. Susitinkant klausiama : ”Kaip šeima? Kaip vaikai?” Klausiama apie žmogiškus ryšius. Svarbu palaikyti kontaktus. Niekur nereikia skubėti.

Nereikia būti raumeningu - gali turėti pilvuką ir didelius klubus. Svarbu - svetingumo tradicija. Vienatvė negresia, nes ryšių daug. Net per daug. Psichoterapija - pabūti su savimi. Neprisirišti. Nei prie daiktų, nei prie žmonių. Budizmas. Daosizmas. Kontaktas su savimi. Meditacija. Tibetas. Jie su malonumu pasislepia nuo žmonių į save.

O dar rytiečiai kuria labai gražius eilėraščius.

Pavyzdžiui, D. K.Džebranas yra pasakęs:

Atiduokite savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn.
Nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti jūsų širdis.
Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito:
Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai,
O ąžuolas ir kiparisas neauga viens kitas šešėlyje.”

Olegas Lapinas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Myli nemyli

Sėkmingus santykius gali lemti ir tėvų teiginiai, girdėti vaikystėje

Kai sakoma, kad berniukai neverkia, o geros mergaitės nepyksta, tai suprantama kaip nurodymai neturėti negatyvių jausmų – dėl tokio tėvų elgesio vaikas neišmoksta susitvarkyti su emocijomis.

Skyrybų istorijos: ką iš tiesų tenka patirti ir kaip nepalūžti? (40)

Statistika sukelia šoką: 40-50 proc. pirmų ir 60 proc. antrų santuokų baigiasi skyrybomis, o tai reiškia, kad kas antra prie altoriaus su išrinktuoju žengianti moteris išsiskirs.

Savo mylimajai vaikinas pasipiršo labai originaliu būdu (7)

Daugelis vaikinų suka galvą, kaip kuo originaliau pasipiršti savo širdies damai. Vitalijus nusprendė tai padaryti ore.

Dingo seksualinė trauka? Štai priežastys, kodėl taip nutiko (100)

Tenka pripažinti, kad kartais nepadeda nei jauki žvakių skleidžiama šviesa, nei romantiškai nuteikti turinti muzika, paprasčiausiai fiziniam artumui nėra nuotaikos. Svarbu suvokti, kad tai nėra blogai: aiškėja, kad yra normalu neturėti nuolatinio seksualinio geismo.

Išsiskyrė ir vėl ištekėjo už buvusio vyro: 4 moterų istorijos (35)

Pasitaiko atvejų, kai po išsiskyrimo ir vėl suartėjama. Būna ir taip, kad metų metus trunkanka sugrįžimų vienas pas kitą ir po jų sekančių išsiskyrimų virtinė. Kur kas rečiau pasitaiko variantų, kai santuokai suteikiamas antras šansas jau po įvykusių skyrybų.