Nors Prancūzija visada buvo meilės šalis, nepamirškime, kad ji visada buvo ir seksizmo šalis. Prancūzų moterys, galima sakyti, niekada amerikietiško feminizmo stiliumi nešoko ant įkaitusių anglių. Jų feminizmas degė mažesniu karingumu ir stokojo, prancūzų istorikės Monos Ozouf žodžiais, „neprilygstamų dimensijų ir beprecedenčio nuožmumo“, būdingų amerikietiškoms kolegėms.
Žurnalistė Justine De Lacy dienraštyje „The New York Times“ feminizmo klestėjimo laikais rašė: „Šiaip ar taip, prancūzės nevisiškai numetė šydą nuo išsivadavimo. Daugelis nusimetė liemenėles, bet veikiau švęsdamos, o ne protestuodamos prieš moterų padėtį.“
Taigi, reikalai pakrypo taip (šioje vietoje buvo praleisti sudėtingos sufražisčių kultūros dešimtmečiai, kurių tiesiog neįmanoma įsprausti į šiuos puslapius), kad prancūzės mėgaujasi moteriškumo pranašumais ir nesistengia stiprinti savo nevisavertiškumo, kaip ir artimai bendraudamos su vyrais anaiptol nepraranda savo galios. Priešingai, jos tik įgauna ypatingos jėgos ir išminties bendraudamos su vyrais, kuri mums šiais lyčių konfliktų laikais visai nepažįstama.
Norėdamos išsiaiškinti šią išmintį galite apsilankyti 500 dolerių kainuojančiuose gyvenimo būdo kursuose Amerikoje arba išgerti taurę vyno su prancūze. Štai ką ji jums pirmiausia pasakys: vyras nėra moteris (nei emu, bet apie tai vėliau). Jis negali galvoti kaip jūs. Jis negali veikti taip, kaip jūs.
Atėjus meilės žaidimo metui, jis nesiartins prie reikalo su tokiu tiksliu ir skubriu jautrumu kaip jūs. Tiesą sakant, kaip matysite vėliau, vienintelis dalykas, kuris pasistos, jei jūs pernelyg spausite jį įsijausti taip, kaip įsijaučiate jūs pati, bus plaukai jam ant sprando, net jeigu jų jis ir neturi.
Kitos jo kūno dalys vertikaliai nepasistos. Kažkur savo širdies gelmėse mes tai žinome. Sužinojome, kad vyrai iš Marso, o mes – iš Veneros, ir kad visi esame įstrigę tarpgalaktinėje spūstyje, bet tai mūsų nesustabdė nuo atkaklių mėginimų sunaikinti skirtumus tarp vyrų ir moterų ir sulyginti galimybes.
Taigi vyrai negali segėti suspaustų sportinių liemenėlių, kaip ir mes negalime ryšėti lyties organų apsauginio raiščio. Bent jau nesijausdami kvailai.
Trumpai tariant, santykiuose su vyrais prancūzės dažnai mieliau renkasi simpatijas, o ne lygias galimybes. Jos linkusios susitaikyti su tam tikru vyrų prieštaringumu ir netobulumu – jų įžūlumu ir ekstravagancija, jų užsispyrimu ir pagundomis. Jos netgi, regis, supranta, kad vyrai turi tam tikrus emocinius urvus, kur dažnai sulenda it lokiai. „Vyrai su savo tyla jaudina, – kartą dėstė savo nuomonę prancūzų režisierė Nicole Garcia. – Jie nutyla, nieko neprašo, tik nori, kad paliktume juos vienus. Jie nesikliauja kalbėjimu taip, kaip mes, kai jausmus nagrinėjame žodžiais. <...> Jie labiau atsiskleidžia veiksmais, ir štai tą akimirką aš noriu juos suprasti, įsibrauti į jų paslaptį.“
Toji paslaptis slypi derybose ir žaidime su la différence tarp vyrų ir moterų. Ji grindžiama tam tikra aistra vyrams, gal netgi užuojauta jiems, nors tai gali atrodyti beviltiškai pasenę ir būdinga XX a. viduriui bei jo nuolaidžiam lyčių skirtumų pripažinimui (aš – Tarzanas, tu – Džeinė).
Tačiau neužmirškime, kad vyrus mylinčios moters kvapas – išties labai stiprus, ir šioje vyriškumo bei moteriškumo suokalbio kultūroje jis svaiginamai traukia, nesvarbu, kaip atrodai. Bertrand’o Blier’o filme „Tau per graži“ Bernard’as (Gérardas Depardieu) yra vedęs žavingą gražuolę Florence („Chanel“ modelis Carole Bouquet), bet aistringai įsimyli savo šiek tiek senamadišką sekretorę iš dalies todėl, kad toji leipsta iš susižavėjimo jo vyriškumu, o tokiai vilionei, palyginti su gražiosios žmonos emociniu įšalu, neįmanoma atsispirti. („Ko belieka geisti, kai turi tobulybę?“ – kartą paklausia Bernard’as savo žmonos. Atsakymas: „Ne kaži ko.“)
Dėl gilių šio lyčių žaismingumo istorinių šaknų prancūzės ne tik mėgsta flirtą, bet ir jo tikisi. „Jei ilgą laiką praleidžiu su vyru, o jis neflirtuoja net atsainiai ar juokais, tikrai jaučiuosi įskaudinta“, – kartą pasakė mano draugė Sofija. Truputėlis flirtą žadinančio seksualumo nelaikomas grėsme.
Priešingai, jis laikomas būtina ir net normalia skirtingumų išraiška: kaip minusas ir pliusas sukuria krūvį, lygiai taip pat vyriškas kištukas tinka moteriškam lizdui (elektros prietaisų pasaulyje tiesiog apstu aukštos įtampos metaforų). Alaino Giami, Nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto mokslinių tyrimų direktoriaus (Institut National de la Santé et de la Recherche Médicale), lyginamosios prancūzų ir amerikiečių sekso studijos bendraautorio ir universalaus žmogaus libido analitiko, žodžiais tariant: „Prancūzai flirto ir viliojimo nelaiko tiesioginiu seksualinio ryšio ieškojimu, ir flirtas nebūtinai veda į lytinę sueitį.“ Kokia paguoda. Ta pačia tema, tik sodriau kalba prancūzų rašytoja ir socialinė kritikė Elisabeth Weissman, flirtą paprasčiausiai vadinanti „vyrų ir moterų transliuojamu sueities pažadu, net jei jis niekada nebus ištesėtas“.
Ar girdite: tai sueities pažadas, o ne jos grėsmė.
Prancūzės gardžiuojasi šiuo „pažadu“ it viliojančiu paerzinimu, nesiekiančiu užbaigos, kai susiduria su nepažįstamuoju ar atsitiktinai sutinka pažįstamą vyrą – jos vertina flirtą taip, kaip vertina eklerus, vietinėje kepyklėlėje išrikiuotus it mažus pastelinius balerinų batelius, laukiančius, kada bus suvalgyti (kitaip tariant, kad prie jų priartėtų su malonumu ir santūrumu), ir tai apie skirtumą tarp mūsų ir jų byloja daugiau už visus sociologijos vadovėlius kartu sudėjus. Amerikiečių moterų gebėjimas Prancūzijoje atsipalaiduoti ir mėgautis to pažado kibirkštėle – tai irgi duoklė prancūzų kultūrai. Pažvelkite į šį tipišką amerikietės įrašą tinklaraštyje apie įspūdžius iš Paryžiaus prekybos centro:
„Praeitą mėnesį „Carrefour d’Auteuil“ parduotuvėje eilėje prie kasos prieš mane stovėjo augalotas, nesaldaus grožio vyriškis, akivaizdžiai ką tik grįžęs po atostogų. Jis mūvėjo bermudus, avėjo mokasinus, vilkėjo polo marškinėlius ir buvo puikiai įdegęs. Susitaršiusiais plaukais. Dėliojau savo prekes, mėgindama nustatyti jo šeiminę padėtį (ir) nužiūrinėdama, ką jis perka. <...> Šiaip ar taip, galiausiai ant jo piršto pastebėjau vestuvinį žiedą, taigi jis buvo neprieinamas, bent jau oficialiai. Vis dėlto, kai atėjo mano eilė <...>, kasininkas tarė:
– Kuo dar galėtume jums padėti, madam? Vous êtes avec le monsieur, n’est-ce pas? (Jūs su šiuo ponu, ar ne?)
Atsakiau nusišypsojusi savo akinama, žaviausia šypsena:
– Non, hélas! (Ne, deja)
Ponas Susitaršę Plaukai buvo pamalonintas ir patenkintas, nužvelgė mane švytinčiomis akimis, suokalbiškai linktelėjo ir patraukė durų link.
Tai buvo puiki trumputė ryšio akimirka. (NIEKADA nebūčiau taip pasielgusi puritoniškame Masačusetse, ypač po skyrybų. Blogai, blogai, blogai.) Spėju, iš dalies dėl to, kad Prancūzijoje kiekvienas tarsi jaučia pareigą atvirai pripažinti grožį ar ką nors malonaus.“
Tikrai, Prancūzijoje privalu atvirai pripažinti grožį ar ką nors malonaus. Be to, privalu mėgautis „sueities pažadu“, netgi jei jis niekada nebus ištesėtas (bet juk jūs niekada ir nenorėtumėte, kad būtų kitaip, tiesa?). Tai nėra blogai, blogai, blogai. Non, non, non (Ne, ne, ne). Tiesą sakant, tai yra taip gerai, kad Weissman flirtui netgi priskiria nuopelnus už lyčių santykių išsaugojimą Prancūzijoje „tuo metu, kai vyrams gresia pavojus būti moterų iškastruotiems“.
***
