„Aš ką tik užsiiminėjau seksu telefonu, tai labai malonu“, – šypsosi 47 metų Fiodoras. Jo žmona, keturiasdešimtmetė Ina, sutartinai kinkuoja galva. Ir pasakoja apie savuosius meilužius. Fiodoras ir Irina nėra vieninteliai tokie. Jie turi draugų, kurie kaip ir jie eksperimentavo su griežta monogamija, „svečių santuoka“ ir periodine neištikimybe, kol galiausiai išsikristalizavo santykių modelis, kuriame fizinė neištikimybė nėra būtina santykių sąlyga. Toks požiūris į meilę vadinamas poliamorija.
Kai kurie poliamorijos šalininkai turi „pagrindinį“ partnerį, kiti dalyvauja keliose porose vienodomis teisėmis, neteikdami pirmenybės nei vienam iš mylimųjų. Treti vertina tai kaip laikiną priemonę – pavyzdžiui, 35 metų Ivanas tikisi, kad taip sugebės išeiti iš šeimyninės krizės. „Manau, kad poliamorija yra geresnė išeitis nei skyrybos“, – įsitikinęs vyras.
Atsikratyti kaltės jausmo
Panašu, kai visais šiais atvejais nauja meilė neišvaro ankstesniosios, bet yra tarsi pripliusuojama. Tiesą sakant, tai nieko naujo, apie laisvas sąjungas buvo svajota jau seniai. „Meilė nukreipta į mūsų unikalumo jausmą, o geismas yra permainingas dalykas“, - pastebi šeimos psichologė Jelena Ulitova. Šį prieštaravimą vyrai ir moterys stengiasi išspręsti per visą savo santykių istoriją.
„Mes tarpusavyje nusistatėme tam tikras taisykles, – pasakoja Fiodoras. – Pavyzdžiui, kai būnu su žmona, galiu paprašyti kitos moters telefono, tačiau su ja aš neliksiu“. Jo žmona Ina priduria: „Dviese su Fiodoru mes mylimės be prezervatyvo, tačiau naudojame apsisaugojimo priemones pradėdami bet kokius kitus santykius“.
„Bet kokių kitų santykių“ galimybė – abipusio pasitikėjimo dalis. Tai leidžia porai išvengti melo ir kaltės jausmo, kuris velkasi melui iš paskos. Tačiau lieka kaltė pasąmonėje, kuri yra susijusi su seksualumu. Ji kyla vaikui vystantis Edipo fazės metu, kai jam tenka kovoti su incesto trauka.
„Kelis asmenis mylintys žmonės, didindami partnerių skaičių galimai ieško būdų kaip atitolti nuo tėvų ar brolių, keliančių prieštaringus jausmus“, – aiškina psichoanalitikas Ericas Smadja.
Išvengti simbiozės
38 metų Sergėjus visiškai nesinervina, kad jo vienmetė draugė Svetlana turi ir daugiau partnerių. Tačiau jam nepatinka, kai ji nesisaugo. Būtent tai jis vertina kaip neištikimybę, nes tai pažeidžia jos jam duotą pažadą. Susitarimų paisymas – abipusės pagarbos išraiška. Ji yra būtina, norint palaikyti poroje pusiausvyrą, kad ir kokiomis sąlygomis ji egzistuotų. Be to, tai padeda išvengti skaudinančių fantazijų.
„Iš anksto aptarę leidžiamas ribas, jie įgyja pasitikėjimą, kad kiti ryšiai nepradės kėsintis į jų santykių teritoriją“, – įsitikinusi seksologė Irina Paniukova.
Ar tikrai tokioms poroms pavyksta išvengti pavyduliavimo? „Nevisiškai, – pripažįsta Sergėjus, – tačiau kai aš supratau, kad galiu džiaugtis Svetlanos laime, net kai ją padovanoju ne aš, pasijaučiau gerokai laisviau“.
„Pavydas, jeigu jis nepasiekia patologijos laipsnio, yra meilės sudedamoji dalis“, – aiškina E. Smadja.
Tarp mūsų pasąmonės fantazijų yra tokių, kurioms nesvetimi „surijimo“ vaizdiniai – visiškas meilės objekto nurijimas. Fragmentuodami savo prisirišimą, tokie žmonės, gali būti, mėgina išvengti simbiozės, kurią jie suvokia kaip pavojų. „Nėra reikalo dėti visų kiaušinių į vieną krepšelį, – įsitikinusi Ina. – Kai moteris turi tik vieną vyrą, ji rizikuoja tapti pernelyg priklausoma ir prarasti save“.
Vis dėlto, tokiais atvejais susiduriama ir su sunkumais:
konkurencija, išsiskyrimo baimė (antroji pusė gali išeiti pas naują partnerį ar partnerę), jausmo, kad esi kažkam išskirtinis, praradimo skausmas.
Poliamoriją praktikuojantys žmonės turi baimių, vieni mažiau, kiti daugiau. „Su keliais partneriais kiekvienam tenkantis psichinis ir emocinis krūvis sumažėja, – toliau dėsto E. Smadja. – Kaip ir skausmas išblėsus meilės jausmams“.
Santykiai vystosi palaipsniui, ir jeigu juose yra neapibrėžtumo, jį lengviau pakelti. Draugas tampa artimesniu, virsta meilužiu, paskui išeina. Jeigu su vienu tenka žengti žingsnį atgal, tai tuo pat metu galima atsiremti į kitą. Lygiai taip pat kai kurios poros apsisaugo nuo krizių ar nuo nuobodulio, įsitraukdami į darbą ar draugystes.
Kitaip tariant, jie kaip ir vienu metu daug partnerių mylintys žmonės, ieško resursų už savo sąjungos ribų. „Abu variantai turi teisę egzistuoti, – įsitikinęs psichoanalitikas, – jeigu tik už to nesislepia negebėjimas kartu atsispirti sunkumams“.
Tapti labiau viliojančiu
Daugelis vienalaikių romanų gali tapti savęs įtvirtinimo priemone – ypač tiems, kurių savivertė priklauso nuo aplinkinių nuomonių. „Jaučiuosi labiau užtikrintas, kai man pavyksta suvilioti dar kažką, – prisipažįsta 32 metų Valerijus. – Tai suteikia mano gyvenimui įvairovės“.
Su vienu keliauti, su kitu leisti savaitgalius, su trečiu naktinėti šiokiadieniais? „Mūsų gebėjimas išreikšti nepasitenkinimą ar susidoroti su tuštuma priklauso nuo asmenybės, – įsitikinusi J. Ulitova. – Daugelis siekia nedelsiant užpildyti savo laiką ir savo mintis bent kažkuo, ir netgi užbėgti už akių kokiam nors stygiui. Jie apsirūpina partneriais iš anksto, kaip kruopomis ar degtukais“.
Tuo pat metu kyla pavojus, kad susiformuos savotiškas perteklius. „Taip, egzistuoja pavojus, kad visiems santykiams paprasčiausiai nepakaks dvasinių jėgų“, – sutinka Fiodoras. Šiandien jis be žmonos Inos turi tik vieną nuolatinę partnerę.
„Visi svajoja sutikti tokį žmogų, kuris suteiks mums viską, ko mums trūksta, – toliau aiškina šeimos terapeutė. – Tačiau ši svajonė neįgyvendinama“. Galbūt ir kelis partnerius vienu metu mylinčius asmenis veda ta pati viltis vieną kartą sutikti idealią antrąją pusę?
„Gali būti, ir nors tai yra iliuzijų vaikymasis, jis palaiko juose meilės troškimą, vadinasi, ir gyvybinę energiją“, – atsako J. Ulitova.
Tikrai atsiras tokių, kurie ims tvirtinti, kad poliamorija neturi nieko bendro su meile. „Galbūt jie ir teisūs, – sutinka Valerijus. – Tačiau jeigu man tektų rinktis, nežinau, kam teikčiau pirmenybę“.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
