Mes draugaujame beveik 5 mėnesius, tačiau viskas nebėra kaip pačioje pradžioje… Man visuomet buvo svarbi vaikino išvaizda, aš mėgstu, kai vaikinas rengiasi gražiai, stilingai, tačiau jis niekad taip neatrodė ir man tai netrukdė.
Aš nebesižaviu juo, matau jame tik blogas savybes, kurios mane erzina. Tačiau pagalvojus apie ateitį suprantu, kad jis būtų svajonių vyras, nes jis šeimyniškas, daug kalba apie ateitį, apie norą jau vasarą pradėti gyventi kartu, padeda man sunkiomis akimirkomis, nieko nedraudžia… Niekad nežemina, nepeikia, yra labai mielas, mėgsta apsikabinimus, gražius žodžius, romantiškas staigmenas. Žodžiu, kai su juo susipažinau, jis man pasirodė tobulas… Tačiau visa tai išblėso, nors niekaip nesuprantu kodėl…
Kartais jis man atrodo nebevyriškas, nes dažnai verkia kalbėdamas apie savo gražius jausmus, svajones. Mane pradėjo erzinti ir jo liga, jam būna baimės atakos, todėl jis turi gerti vaistus, pradėjau matyti, kad jis elgiasi ne kaip visi, jam virpa rankos, bei kojos, jis negali dėl to gerti alkoholio, nemėgsta išeiti pasilinksminti su draugais. Jam atrodo, kad jis visa tai jau išgyveno, jis man leidžia eiti linksmintis, tačiau aš norėčiau pasilinksminti su juo, gi mes be galo jauni: aš – 20 m. studentė, o jis – 24 m. Tik jis jau dirba ir yra labiau subrendęs nei aš… O man to labai trūksta. Ir aš pradedu jį skaudinti, nors žinau, kad negerai elgiuosi, mintyse aš sieju ateitį su juo… Tačiau nesuprantu, ko man trūksta.
Beje, dar vienas svarbus dalykas, man nepatinka mylėtis, po lytinių santykių jaučiuosi suniekinta… Gal man yra įstrigę patėvio žodžiai? Jis vis kartodavo, kad moterys būtent tėra reikalingos dėl sekso…
Lauksiu jūsų atsakymo.
Kristina
Psichologės psichoterapeutės Linos Vėželienės komentaras:
Labas, Kristina,
Iš Tavo atviro ir nuoširdaus laiško suprantu, kad nesi linkusi savęs apgaudinėti, gali kritiškai vertinti ne tik kito, bet ir savo elgesį bei motyvus. Klausi, kodėl pradėjai vengti savo draugo? Laiške radau net kelias, Tavo pačios nurodytas, priežastis: „viskas nebėra kaip pradžioje“; Tu juo nebesižavi; Tave erzina jo blogosios savybės; jis atrodo nevyriškas; jūsų laisvalaikio pomėgiai skirtingi; jis serga liga, kuri tave erzina; lytiniai santykiai kelia tau neigiamus jausmus. Manau, esant tokiam požiūriui į žmogų, natūralu, kad norisi jo vengti.
Esate kartu jau 5 mėnesius, tokio laiko pakanka įsimylėjimo euforijai atslūgti. „Įsimylėjimo euforija“ aš vadino santykių etapą, kuomet partneris mums atrodo tobulas, santykis su juo taip pat tobulas ir prieš visas neigiamas vienas kito savybes, mes užmerkiame akis. Deja, šis etapas pasižymi viena blogybe – jis baigiasi! Ir tuomet, vienas kitame imame matyti, tai kas ne taip jau ir patrauklu: nemadingą stilių, erzinančias sveikatos problemas, keistus įpročius, skirtingus pomėgius… Įsimylėjimui pasibaigus, daugelis porų išsiskiria, nes tampa vienas kitam pernelyg jau nepatrauklūs. Panašu, kad ir Tu šiuo metu išgyveni tokią santykių krizę. Protu suvoki, kad jis tinkamas Tau žmogus, sieji savo ateitį su juo, bet pernelyg jau ima erzinti visi tie trūkumai, į kuriuos anksčiau nekreipei dėmesio.
Tokios krizės metu labai svarbu priimti teisingus sprendimus. Ir juos priimant, būtina suvokti bent du dalykus:
1) Kitas žmogus nėra prekė, kuri turi tenkinti mano vartotojiškus poreikius. Kaip ir man jis nėra duotas tik tam, kad pamalonintų mano estetinius ar emocinius pojūčius. Taip pat jis neprivalo būti mano asmeninės laimės tiekėjas, dirbantis „visos paros“ režimu…
2) Santykiai tarp vyro ir moters yra kuriami, nes meilė – tai ne daiktavardis, o veiksmažodis. Ir jei man trūksta noro dėl santykio išsaugojimo atsisakyti savo pretenzijų, reikalavimų kitam ir lūkesčių, kad jis tuos reikalavimas patenkins, – geriau tuomet, būti sąžiningu (-a) ir atsitraukti, neapgaudinėjant nei savęs, nei kito žmogaus, kad laikui bėgant, kažkas, kažkaip, savaime pasikeis. Nieko nedarant, santykis savaime negerėja.
Taigi, grįžtam prie Tavo situacijos. Klausi, ar toliau dar jums būti kartu. Saugoti santykį ar jį nutraukti, sprendžiame ne pagal racionaliai suskaičiuotus partnerio pliusus ar minusus, o pagal tai, kokią pamoką aš turiu išmokti santykyje su šiuo žmogumi. Kiekvienas santykis mus kažko moko ir tuo pačiu augina, kaip asmenybes. Bet kuris santykis!.. Tavo atveju, matau dvi galimas pamokas.
Pirma pamoka galėtų vadintis – „Išmok klausyti savo širdies“. Bėgti nuo savo draugo priežasčių kaip ir pakanka. Gal tuomet taip ir reikėtų padaryti? Kol dar neapsigyvenote kartu ir santykiai netapo dar artimesni? Gal tiesiog Tau trūksta drąsos imti ir pasitraukti? Jauti, kad santykis su draugu tave ima slėgti, pradedi jį be reikalo skaudinti, bet vis tiek laikaisi įsikibusi… Klausimas, kodėl? Neretai moterys bijo atsisakyti netinkamo partnerio dėl to, kad „kito gali nebesusirasti“, arba dėl to, kad „ir šitas gal visai nieko“. Pati rašai, kad savo draugo gerąsias savybes suvoki protu: „jis galėtų būti svajonių vyras, yra šeimyniškas, padeda sunkiomis akimirkomis, nieko nedraudžia, nežemina, nepeikia, yra romantiškas…“ Bet ką Tau sako širdis? Ar galėtum šį vyrą mylėti? Su visomis jo ligomis, netinkama išvaizda ir kitais trūkumais? Ar nori juo rūpintis, ar gali juo pasitikėti, ar tiki jo potencialu?
Antra pamoka galėtų vadintis „Atsisakyk vartotojo pozicijos“. Kaip jau rašiau prieš tai, svarbu įvertinti, ar nėra taip, kad santykyje su šiuo žmogumi, Tu tapai vartotoja? Reikalauji, kad jis būtų Tau patogus, patrauklus ir tobulas? Jei taip, tuomet net ir išsiskyrus su šiuo žmogumi, atsiras kitas, su kuriuo kursi tokį patį santykį. Ir taip meilės meno egzaminą vis laikysi ir laikysi iš naujo, niekaip neišlaikydama, tik gaudama vis naują mokytoją…
Galbūt yra taip, kad abi pamokas Tu turi mokytis vienu metu. Tuomet linkėčiau neskubėti apsigyventi kartu, iki neišspręsi kai kurių savo vidinių klausimų. Vienas iš aktualiausiai nuskambėjusių Tavo laiške – paniekinimo jausmas po lytinių santykių. Tai gan rimtas signalas. Jis gali reikšti, kad turi skaudžią patirtį (minėjai apie patėvio požiūrį į moteris), kuri Tau trukdo, arba kad Tavo santykiai su draugu yra daug prastesni, nei pati tą nori pripažinti.
P. S. Baimės atakos yra kuo puikiausiai išgydomos, net ir be vaistų. Jei tavo draugas norėtų pagyti, turėtų kreiptis pagalbos į psichoterapeutą.
Linkiu tau kantrybės ir išminties, sėkmingai įveikiant visas Gyvenimo pamokas.