O tragedija tame, kad aš pavargau kovoti su man peršamais kompleksais. Ir tas visas mamas laikantis ir kirbantis klausimas: ar gyventi dėl vaiko, o gal ieškoti kito žmogaus kuriam galėsiu atsiverti ir atsiduoti visa?
Aš noriu žmogaus, su kuriuo jausčiausi jaukiai, kuris būtų mano antra pusė, kurį galėčiau palaikyti. Iš savo vyro sulaukiu tik ciniškų užgaidų, pretenzijų. Pavargau. Noriu bėgti, bet neleidžia baimė ir nepasitikėjimas.
Prašau, pagelbėkite: ar jau mano šeima iširusi ir verta sukti skirtingais keliais? Iš anksto dėkoju.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KADA ATEINA PABAIGA?
Manau, kad jūsų situacija būtent dėl to ir girdėta tūkstantį kartų, kad ji nesibaigia. Tiesiog vieni žmonės išsiskiria, o kiti tuo pat metu susituokia, tarsi perimdami estafetę. Ir tie, kurie išsiskiria, dažniausiai būna pavargę kovoti su įvairiais sutuoktinio ir savo paties kompleksais. Ir ieško žmogaus, kuris būtų idealus, ar bent galėtų palaikyti, kuris būtų antra pusė.
Jie anksčiau ar vėliau supranta, kad visi yra kažkiek netobuli. Jie tiesiog netobuli kitais atžvilgiais. O palaikymui geriausiai tinka mama ir tėtis. Beje, ta žmonių dalis, kuri išsiskiria, susiranda kitą žmogų, ir pagal statistiką dažniausiai būna juo labiau patenkinta.
Šitas dalykas ypač galioja toms santuokoms, kurios buvo kuriamos labai anksti. Jūs nerašote, kiek jums ir vyrui metų, kiek jūs gyvenate kartu, tačiau tas faktas, kad jis vis dar prisimena savo buvusią draugę, rodo, kad jam subjektyviai visa tai prasidėjo labai neseniai.
Taip, nepaisant to, kad jis su jumis yra susilaukęs vaiko, jo atmintyje vis dar išlieka buvusi draugė, tarsi viskas, kas buvo su ja, vyko ką tik - vakar. Jo draugė yra jam atrama, jo psichologinė (tegu iliuzorinė) antra pusė. Žinoma, šiomis aplinkybėmis jūs negalite gerai jaustis, ir nepaisant jūsų baimės, jums reikėtų bent jau nutolti nuo vyro. Arba išsiskirti. Ypač jei jūs turite kitų kandidatų į vyrus.
Bėda gali būti ta, kad šiuo metu jūs jų neturite, o be to, esate nusiteikusi labai negatyviai. Jūs žinote, nuo ko jums norisi bėgti, bet nežinote kur. Jūsų nepasitikėjimas rodo, jog jūs neturite aiškaus tikslo ir krypties. Todėl atsiduriate situacijoje „bėgčiau bet kur“.
Neturint kur bėgti toks pabėgimas atrodo tiesiog desperatišku bandymu išvengti vyro kritikos ir pretenzijų. „Man su juo blogai ir noriu pagaliau palengvinti savo naštą“. Kadangi vyras yra vaiko tėvas ir jums neblogai pažįstamas žmogus, tiesiog imti ir palikti atrodo per daug drastiška. Ateis vienišumas. O jums baisu ne tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad galvojate apie vaiko likimą.
Todėl išskirti su vyru jūs galite, tačiau tam reikia, kad jūs turėtumėte pozityvų tikslą ir kryptį. Ir geriausia, jei į šią kryptį neįeitų santykiai su vyrais. Taip, aš manau, kad tai turi būti bet kas, tik ne vyras. Nes moterys, kurios iškelia sau tikslą „susirasti gerą vyrą“, o ypač „susirasti savo antrąją pusę“, dažniausiai lieka labai nusivylusios.
Juk tikslinis mąstymas nukreiptas į rezultatą. Jei tuo rezultatu tampa nauja santuoka ar naujas žmogus, viskas greit pasibaigia. Taip: tikslas būna pasiektas, ir žmogus darosi nebereikalingas.
Visai kas kita, jei jūsų tikslai yra profesiniai ar susiję su savęs tobulinimu bei realizavimu gyvenime. Čia galutinio rezultato nebūna. O kompetencija auga. Jai irgi nebūna pabaigos. Todėl tos moterys, kurias mes kartais pašaipiai vadiname „karjeristėmis“, iš tikrųjų stebėtinai dažnai pasiekia savo tikslų, o šalia jų pakeliui į tuos tikslus atsiranda vyrų ar vienas vyras, kuris ją papildo.
Nepaisant paplitusio prietaro „arba karjera, arba šeima“, realybėje moterys, įsitvirtinusios profesijoje, dažniausiai jaučiasi geriau savo šeimose. Ir vaikai jaučiasi geriau šeimose, kur abu tėvai yra lygūs finansine prasme, nei šeimose, kur vienas tik uždirba, o kitas tik rūpinasi vaikais.
Taigi jums iškyla visai kitas uždavinys, nei jūs įpratote kelti. Ne „ar man skirtis, ar ne?“, o „kuo aš noriu tapti?“. O jei dar giliau - „kuo aš potencialiai galiu tapti? Kalbant kitaip: kas aš esu savo viduje?“
Žinoma, tai nėra labai aiškus ir paprastas klausimas. Tačiau kai jūs jį keliate, santykių su vyrais klausimas nueina į antrą planą. Jūs neprarandate vyrų. Netgi atvirkščiai. Jei jums būna gyventi įdomu, tai jus ima dominti įdomūs žmonės. Tie, kurie yra kažkuo unikalūs. Todėl tradicinės, pasikartojančios situacijos „aš nusivyliau savo vyru“ po truputį nyksta, o jų vietą užima naujos situacijos: „susipažinau su įdomiu žmogumi“.
Eidama šiuo keliu jūs galite pastebėti, kad jums vis rečiau norisi iš kažkur pabėgti. Jūsų sutikti žmonės nebūna tobuli. Tačiau jų netobulumai tampa jūsų smalsumo ir intereso šaltiniu. Idealūs vyrai jums darosi nebeįdomūs, kaip ir idealios moterys. Jūs tampate savotiška menininke, žiūrėdama į žmones. Menininkui nepatinka simetrija ir tobulumas. Jam grožis - kitur: asimetrijoje, netobulume. „Graži“ santuoka ir „tobulas“ vyras nustoja būti stabais.
Kokia moterimi jūs tuo metu tapsite ir ar norite ja tapti - štai kas svarbu.
Šioje vietoje jums gali būti neramu dėl vaiko. Na, gerai, aš tapsiu tokia ieškotoja su menišku požiūriu, galbūt net seksualiai laisva moteris, kaupsiu patirtį ir panašiai. Galbūt aš susikuriu įdomų darbą, kur save realizuosiu. Tačiau ar nenuskriausiu aš savo vaiko, ardydama šeimą?
Jūsų vaikas gali atlaikyti jūsų skyrybas, jei žinos, kad gali matytis su tėčiu ir jumis, kad niekas iš jo nepavagiama ir neatimama. Ir jis gali netgi norėti, kad jūs jaustumėtės laimingi, jei kartu jums sunku tokiais jaustis. Dauguma žmonių prisimindami savo tėvų neharmoningus santykius, kartoja: „aš visuomet maniau, kad jiems būtų geriau gyventi atskirai“.
Tačiau skiriantis visuomet lieka nemaloni sąžinės graužatis. Su tuo reikia išmokti gyventi, nes kitaip nebūna. Prisiminkite, kokie apdovanojimai kompensuoja šį jausmą: laivės pojūtis, galimybė atverti naują gyvenimo puslapį, savigarba, malonus jausmas, kad padarei svarbų žingsnį, už kurį pati atsakai.
Ir šioje vietoje iš tiesų ateina seno gyvenimo pabaiga. Tik pabaiga ši – iš tiesų naujo gyvenimo pradžia. Šiame naujame gyvenime jums svarbu ne ieškoti antros pusės, o prisiminti, kad ji, ta pusė, jau yra jūsų viduje. Taip, jūs nuo pat pradžios esate visuma, o ne pusė visumos. Jums tik reikia tą savo antrą pusę savyje realizuoti, o tam reikia ne vyro. Tam reikia kelio, kuris yra jūsų ir tiktai jūsų.
Sėkmės jums einant juo.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
