Jo mama – pati šauniausia, geriausia, kepa skaniausius pyragus ir verda geriausius cepelinus. Nemaniau, kad tokia vyro meilė savo mamai gali griauti mūsų šeimyninį gyvenimą. Pasirodo, aš klydau.
Edipo kompleksas?
Mano vyras turi Edipo kompleksą. Tiesa, ne visai tokį, kokį buvo aprašęs savo psichoanalizės teorijoje Zigmundas Freudas. Z. Freudas teigė, kad vaikai laiko savo tėvą konkurentu dėl motinos meilės.
Edipo mitas ne itin yra nesusijęs su mūsų gyvenimu, tikiuosi, kad ir nebus. Mat jei mano vyras nenorėdamas nužudytų savo tėvą ir vestų savo motiną (taip, kaip padarė Edipas), manau, kad tada būtų tikrai pasaulio pabaiga.
Tikiu, kad jam dar tolimas kelias iki tokios kvailystės, tačiau aišku viena – mama mano vyrui vaikystėje, seniau ir dabar buvo autoritetas ir neišsenkantis meilės šaltinis. Nesakau, kad tai yra blogai, tačiau viskam yra ribos.
Manyje – atsivėrusi Pandoros skrynia
Kad jau pradėjome graikų mitais, tai ir tęskime. Jei mano vyras turi mažą Edipo kompleksą, tai manyje yra atsivėrusi labai didelė Pandoros skrynia. Tai reiškia, kad aš turiu visą begalę blogų ydų, kurios atsirado dėl to, kad mano vyras yra mamyčiukas.
Per trejus mūsų šeimyninius gyvenimo metus aš tapau tikra supermama, kuri dažnai nepatinka nei sau, nei vaikams, nei kitiems. Puikiai suprantu, kad tokios savybės kaip perdėtas rūpestis vaikais, neišugdo jų pilnavertėmis asmenybėmis, tačiau man juk reikia kažkur savo begalinę meilę nukreipti. Tai ir kreipiu, jei ne į savo vyrą, tai į vaikus.
Žinau, mano vyras mane myli, net labai. Pamenu, kai vieną žiemos rytą, prieš pat šventinį laikotarpį taip susirgau, kad temperatūra iki 38 pakilo staiga, tuomet net nesupratau, jog man – gripas. Buvo savaitgalis, kaip ir kiekvieną savaitgalį buvau viena namuose su vaikais, tačiau paskambinus vyrui jis tuoj mat grįžo į namus ir nustebino mane.
Mat pirkinių maišelyje buvo ne tik citrinos, bet ir mano mėgstamas šokoladas. Tada ir supratau, kad vyras mane myli. Vis dar.
Mitai ir faktai apie anytą
Kiek tik nesklando įvairių mitų ir juokelių apie anytas. Kažkada maniau, kad tie visi juokeliai yra grynų gryniausi pramanai, tačiau laikui bėgant supratau, kad anekdotinės situacijos dažniausiai kyla iš realaus gyvenimo.
Štai kad šis anekdotas – posakis apie anytą: „Jeigu subyrėjo santuoka – negalima kaltinti kažkurio vieno. Kalti abu: ir vyras, ir anyta“, – grynų gryniausia tiesa. Mūsų santykiai su vyru pradėjo griūti dėl to, kad jo mama per daug kišasi į mūsų šeimyninį gyvenimą. Ji labai vadovauja dėl vaikų auklėjimo.
Blogiausia, kad mano vyras visada pritaria savo mamos nuomonei ir niekuomet nesiginčija su ja. Blogietė jos akyse esu tik aš, bet tik jau ne jos mylimas sūnelis.
Reiks priprasti?
Nežinau, ar verta toliau gyventi su tokiu vyru, kuris yra tikras mamyčiukas. Toks gyvenimas mane vargina. Man dažnai atrodo, kad mes gyvename du atskirus gyvenimus: jis savąjį su mama, aš – savąjį su vaikais.
Galvoju, kad reikia prie to priprasti. Arba skirtis. Bet skirtis aš nenoriu. Noriu, kad vaikai augtų su tėvu, galėtų jį matyti kasdien. Tik bandysiu savo vaikus kuo greičiau atskirti nuo savęs, kad tik ateityje ir jie netaptų mamyčiukais, tokiais, kaip jų tėtis.
