Koks filmas ar knyga be konflikto ? Niekas tuomet menu nesidomėtų. Žmonėms nuo seno įdomūs kaimynų garsūs konfliktai. Žiūrėti konfliktą iš šono (ekrane) ar klausytis jo per buto rozetę būna įdomu. Nuobodžiaujantys žmonės galėtų padėkoti konfliktuojantiems kaimynams už sutektą pramogą!
O pačiam dalyvauti šeimos konflikte savo kailiu yra nemalonu. Todėl kad :
Nemalonu girdėti spiegiantį balsą ar jausti skausmą nuo smogiančios rankos;
Gaila dūžtančių daiktų;
Nemalonu pačiam kelti balsą ir smurtauti , po to suvokiant, kad įskaudinai kitą;
Gaila nematomų, bet esminių dalykų- meilės ir draugystės, kurios konfliktų metu yra sudaužomos.
Sunku nuolat būti įsitempusiam, kai konflikte dalyvauji tyliai.
Kodėl mes konfliktuojame?
Kiekvienas,išaugęs ne gatvėje, o šeimoje, išmoksta , kad reikia skaitytis su kitais. Pati elementariausia taisyklė: “kuriam laikui prikąsk liežuvį, susiveržk diržą, praryk seilę ir palauk: ateis ir tavo eilė”. Dar viena taisyklė:” galvok apie kitus, mažesnius ir silpnesnius.” Ir dar viena :” galvok apie visus, prisimink, kad mes šeima”.
Taigi, mus moko atidėti į šoną savo “aš” vardan “kito” ir vardan “mes”. Ištikimiausiai šios taisyklės laikosi skruzdėlyno skruzdėlės. Skruzdėlė - darbininkė tik dirba, skruzdėlė - kareivis tik kariauja, skruzdėlė - piemuo tik gano uteles, skruzdėlė - motinėlė tik deda kiaušinius. Jie tai daro ne sau, o skruzdėlynui. Niekas nepriešpastato savojo “aš” kitiems. Skruzdėlei tai net neateina į galvą. Ji- visumos dalis ir tik tiek.
Žmogus tik iš dalies visuomeninė būtybė. Jis jaučia savo atskirtumą nuo kitų žmonių. Jis vis bando realizuoti save. Ne žmogiško skruzdėlyno tikslą realizuoti, o būtent save. Jam patinka jaustis pasaulio centru, būti skirtingu nei kiti, pabrėžti savo individualumą. Ypač tai mėgsta Vakarų kultūros žmonės. Mums natūralu reikšti savo kitoniškumą netgi šeimoje. Kaip mums ateina noras valgyti, taip patyliukais ateina ir kitoks noras: “prašyčiau manęs nepainioti su kitais”.
Mes tuomet imame jausti, kad mūsų pažiūra ar interesas pasidaro svarbesni už kito žmogaus pažiūrą ar interesą.Mums norisi “pasireikšti”. Tuomet mums mažiau svarbi šeima kaip visuma. Kitaip sakant, mus užvaldo egocentrizmas. “Aš” tampa svarbesniu už “mes”.
Tai gali reikšti, kad :
Mano alkis yra man svarbesnis už kitų alkį ir aš griebiu jų ledų porciją (mažo vaiko pavyzdys).
Mano skonis pasidaro man svarbesnis už mano tėvų skonį, ir aš pagarsinu mėgstamą muziką, nors jiems ji ir nepatinka ( paauglio pavyzdys).
Aš perjungiu televizorių į erotinį kanalą, kas nepatinka lytiškai šaltesnei žmonai (jaunavedžio pavyzdys)
Aš ginu savo saikingai konservatyvias idėjas prieš radikalias vaiko pažiūras (pagyvenusio žmogaus pavyzdys).
Ar konfliktas turi tik nemalonią pusę?
Galbūt, ne tik. Mes konfliktuojame, nesąmoningai siekdami pokyčių, nes nemėgstame sąstingio. Pritrūkus stimuliacijos , mes nesąmoningai imame "drumsti vandenį". Tuomet jaučiamės gyvi. Tačiau labai jautrūs ir nemėgstantys stimuliacijos žmonės vengia konfliktuoti. Jie "glaisto kampus".
O aktyvūs žmonės nebijo konfliktų. Jie aktyviai reiškia savo poreikius ir pažiūras. Kiti nepritaria - na ir kas? Įvyksta konfliktas - na gerai, gerai, o ką siūlai? Spręsdami konfliktus, žmonės persitvarko. Pavyzdžiui, dvejų metų vaikas nebenori rengtis - šeima kenčia, kenčia, o po to nusprendžia jo neversti. Anksčiau vaiką laikė kūdikiu. Dabar šeima pajudėjo laipteliu aukščiau - ėmė vystytis.
Panašiai būna ir su vaiku paaugliu, kai jis nebenori laikytis tėvų pažiūrų. Šeima kenčia, kenčia, po to priima naują sprendimą - kas ir kada kokios muzikos klausosi. Ir vėl šuolis į priekį - šeima su beveik suaugusiu vaiku. Taip per konfliktų sprendimus vystosi šeima ir visuomenė.
Kai kurie žmonės – "didelės asmenybės"- net bando savo valia pertvarkyti pasaulį pagal savo pažiūras ir interesus. Ir jiems nesvarbu kitų žmonių interesai. Nenorite- priversime! Geležine ranka nuvesime Jus į komunizmą ( nacionalizmą, dievo karalystę, Europos Sąjungą, ir t.t.) Ir nemėgstanti konfliktuoti masė prie jų prisitaiko.
Smulkiau apie tai galima perskaityti Nyčės knygoje "Taip kalbėjo Zaratustra". Šeimos mastu tokios asmenybės vadinasi "sunkaus būdo žmonėmis", "despotais". Jie gerbiami nebent tribūnose. Su jais sunku gyventi. Prieš juos po kiek laiko imame maištauti.
Ar galima konfliktuoti lengvai?
Lengviausia konfliktuoti pagal taisykles. Taisyklė turi neleisti niekam užsigauti. Fiziškai – "tik be rankų!" Arba: "gulinčio nemuša". Psichologiškai: "saugok kito žmogaus savigarbą". Kaip sporte. Netgi "kovoje be taisyklių" yra ringas ir apsauga.
Taisyklės saugo šeimos narius nuo įsižeidimų. Pavyzdžiui taip. Tegul kiekvienas išsako, ką galvoja ir jaučia. Kiti turi tylėti ir nepertraukti. Po to, kai visi išsišneka, ateina laikas konstruktyviems sprendimams : "Gerai. Ką tu siūlai?" Dažniausiai atsiranda kompromisinių variantų :"šiek tiek tau, ir šiek tiek man". Arba: "pirma tau, po to man". Arba kūrybinių sprendimų: "kaip mums neateidavo į galvą, kad paprasčiausiai galima …?" Kartais sprendimas yra toks: "mes pasijuoksime iš savo konflikto".
Kai aš vedžiau, mes iš karto ėmėme su žmona konfliktuoti - per nuolatinius pokalbius. Ieškodami buto ir besiginčydami mes kėlėmės iš vieno kampo į kitą, ir per kelis metus apvaikščiojome visą Vilnių. Aš kartais supykdavau, žmona kartais pravirkdavo. Galų gale mes priimdavome sprendimus. Ir juokdavomės. Tuo metu iš tų juokelių atsirado vaikų, ir jie irgi ėmė konfliktuoti su mumis ir vienas su kitais. Nugalėdavo tas, kurio humoro jausmas būdavo didesnis.
Mano šeimoje konstruktyvūs sprendimai kartais siekdavo maždaug 80%. Aš tuo džiaugiuosi, nes prisiklausiau visokių užuominų apie tai, kad "batsiuvys būna be gerų batų". Ir kad "tas Lapinas turi problemų". Ypač smagu, kai paaiškėjo, jog "Delfi" skaitytojai mane laiko populiariu. Šitas faktas giliai sujaudino mano šeimą. Jie net nustojo žiūrėti laidą "Takeši pilis". Bet kai aš įsijautęs ėmiau girtis, jie pasakė, kad aš trukdau žiūrėti.
Tuomet aš nuo jų atstojau.
O.Lapinas
