Kas mus labiausiai veikia vaikystėje? Aš jums pasakysiu: pasakos. Jos programuoja mūsų pasąmonę, apginkluodamos streso įveikimo strategijomis. Tik štai bėda. Mūsų vaikystės pasakose pabaigoje būna frazė: ”Jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai”.
Pora skaito
© Corbis/Scanpix
Jei sekti tokią pasaką suaugusiam, tai, matyt, tektų patikslinti: ”jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai - visus trejus metus”. O po to? “Po to princo ir princesės meilė virto pripratimu ir abejingumu. Ir kadangi jų niekas nebesiejo, jie išsiskyrė. Paskui...“ O kas buvo paskui? Kas žino. Ar jūs daug žinote pasakų ar romanų, kur rašoma, kaip herojai gyveno po skyrybų? Na, romanų apie tai pasitaiko, pvz. apie meilę, kuri trunka trejus metus. Bet pasakų apie tai nėra, todėl mūsų vaikiška pasąmonė skyryboms neruošiama. O ruošiama ilgam ir laimingam gyvenimui, kuris tęsiasi iki pat mirties.

O čia: bum!- skyrybos. Todėl skyryboms mes psichologiškai nepasiruošę. Netgi tie, kurių tėvai skyrėsi, nesiruošė patys skirtis. Jie manė, kad jiems bus kitaip. Ir nesvarbu, kad apie pusė susituokusių pas mus išsiskiria. Mes ignoruojame šią realybę, nelaikome jos norma, įtraukiame ją į stresų sąrašą ir atkakliai tikimės gyventi su sutuoktiniu ilgai ir laimingai. Iki pat mirties. Vietoj to, kad nuo pat mažens tvirtai įsikaltumėme sau į galvą: santuoka - tai dviejų žmonių sąjunga, besitęsianti tiek, kiek reikia vaikams išauginti. Arba taip: santuoka - tai dviejų žmonių savanoriškas susitarimas kurį laiką pagyventi kartu. O gal geriausia būtų taip: santuoka - tai dviejų artimų žmonių apsisprendimas susimesti daiktus ir kartu apmokėti komunalinius mokesčius bei išlaikyti vis brangstantį būstą.

Taigi realybė nuolat atitraukia mus nuo pasakos, kaip motina atitraukia vaiką nuo kompiuterio: ”išjunk tą kompiuterį ir eik ruošti pamokų!” Realybė apskritai labai nemalonus dalykas. Joje kartais suskamba frazė: ”mums geriau išsiskirti”. Taip sakoma, kai:

Atsiranda trečias asmuo - nauja meilė;

Sutuoktinis įgrįsta savo būdu (psichopatas, zanūda)ar siaubingais įpročiais (alkoholikas, lošėjas, seksomanas, aseksualus, ir t.t.)

Būti kartu pasidaro tiek nemalonu, kad vien nuo to žmogaus greta darosi bloga.

Standartinis klausimas pasitikrinimui: ar man smagu prisiminti mūsų pirmų susitikimų dienas? Ar norėčiau grįžti į tas dienas ir viską pradėti iš naujo? Jei taip - skirtis nereikia. Jei ne, baisu pagalvoti, viskas buvo klaida ir t.t.- gal ir reikia skirtis.

Standartinė sąlyga skyryboms su mažais vaikais - jei įmanoma, leiskime jiems paaugti bent iki vienuolikos metų ir paklauskime, su kuo jie nori likti.

Standartinis teisinis pagrindas skyryboms - Šeimos kodeksas, ikivedybinė sutartis, Motinos ir Vaiko teisių sistema.

Standartinis šansas išsaugoti santykius ar išsaugoti orumą - sutuoktinių psichoterapija. Dėl šio punkto pasigirsta: ”ką jūs, mes gi pas psichoterapeutą tik susipyksime”. Aha, tačiau tai šansas susipykus išgirsti kitą žmogų ir nusiraminti pačiam.

Kaip matome, skyryboms mes kai ką turime, tačiau nesame labai jau apginkluoti psichologiškai. Mes netgi nuo skyrybų susergame. Imunitetas juk stipresnis, kai gyveni kartu. Todėl susituokę žmonės gyvena sveikesni.

Tačiau žmonės vis vien skiriasi, ir tai yra nemaloni mūsų civilizuoto pasaulio realybė. Nesuprantu, kam tie turkai veržiasi į Europos Sąjungą- jiems ką, savo vaikų ir sveikatos negaila?

Juk sužinoję apie skyrybas iš sutuoktinio ar nutarę skirtis patys, mes pradedame naują – nemalonų - emocinį gyvenimą. Taip, mums ir anksčiau buvo nemalonu - kitaip nesiskirtumėme, tačiau dabar mes imame jausti naujus nemalonius jausmus.

Dažniausias nemalonus jausmas, susijęs su skyrybomis - ateities baimė. Kaip gi aš išgyvensiu be jo ar be jos? Juk jis arba ji - tas žmogus, su kuriuo tik aš ir galiu jaustis saugiai.

Kitas nemalonus jausmas - kaltė. Ją sukelia trys klausimai. Ką aš padariau ne taip? - jei mane meta. Ką be manęs darys vaikai? - jei aš išeinu, palikdamas vaikus. Kam aš atimu iš vaikų tėvą ar motiną? - jei aš lieku su vaikais ar išeinu su vaikais.

Trečias nemalonus jausmas - pyktis ir jam artimi jausmai - nuoskauda, įsižeidimas, apmaudas. Kodėl jis/ji džiaugiasi su kita/u, o ne su manimi? Kam jis mane tiek metų mulkino? Kam ji mane visą gyvenimą kankino ? Ar nėra visas mano ligšiolinis gyvenimas- viena didelė klaida?

Jūs matote, kokie siaubingi dalykai kyla. Ir viskas todėl, kad mes buvome įsitikinę, jog normali santuoka - tai santuoka, kur vienas tenkinasi kitu ir gyvena kartu ilgai ir laimingai, kol nemirs. Užtat ši svajonė dūžta su tokiu dideliu trenksmu ir skausmu.

O ką mes mokame daryti su nemaloniomis emocijomis? Ogi nieko mes su jomis nemokame daryti. Nes nebuvo vaikystėje tokios pasakos, kuri užprogramuotų mus, ką daryti skiriantis ir po to. Ir filmuko tokio mes nematėme. Ir mokytoja mokykloje mums apie raides ir skaičius pasakojo, o apie skyrybas ir jausmus – ne. Tiesa, jei skyrėsi mūsų tėvai, tai jie paliko mums skyrybų modelį. Galbūt todėl tie, kurių tėvai skyrėsi, dažniau patys linkę skirtis- jaučia tvirtesnį pagrindą po kojomis. Pasąmonę savo juk vis tiek užprogramavo. Turi kovos su stresu strategiją.

Kaip elgėsi mano mama, kai išsiskyrė? Rovėsi plaukus? Depresavo? Sirgo? Ėjo iš proto? Gėrė? Susirado kitą? Viskas iš eilės?

O mano tėvas- ką jis darė? Daug rūkė ir tylėjo? Grasino žudytis ir gėrė? Bandė taikytis? Mušėsi? Depresavo? Gulėjo ligoninėje? Susirado kitą? Viskas iš eilės?

Kai kada žmonės, patys to nesuvokdami, kruopščiai vykdo savo tėvų programą. Naudinga pasitikrinti- ar aš automatiškai nedarau to paties, ką ir mano tėvas /mama? Nes kai kas gali būti man į naudą, o kai ko aš kategoriškai nenoriu. Čia jau pačiam reikia rinktis. Pavyzdžiui, aš noriu prisigerti, kaip tėvelis, bet nenoriu, kaip jis, eiti pas kitą. Arba atvirkščiai.

Tačiau svarbiausia yra ne tvarkymosi su stresu strategija, o palikuonys. Kokias pasakas jiems sekti- štai uždavinys, vertas žmogaus. Juk mes kaip nors pragyvensime iki pensijos, o tai, ką paliksime po savęs palikuoniams, suteiks tam gyvenimui prasmę.

Pavyzdžiui, yra tokia M. Viglsvort knygutę apie triušį Vilį. Ji geltonos spalvos ir vadinasi ” Triušis Vilis ir jo draugai”. Aš ją skaičiau rusų kalba ir duodavau skaityti savo besiskiriančioms pacientėms. Ten kaip tik yra dešimt pasakų, kurias reikia skaityti vaikams, neturintiems vieno iš tėvų. Tik viena pacientė man iki šiol jos negrąžino ir todėl aš niekam negaliu jos duoti paskaityti.

Štai kas baisu - kad besiskirdami žmonės negalvoja apie kitus besiskiriančius. Jie mano esą vieninteliai. Jie tarsi ignoruoja tą faktą, kad aplinkui juos tūkstančiai nelaimės draugų. Jie neduoda jiems šansų pasimokyti. Jie negrąžina knygučių. Jie neseka pasakų vaikams. Jie nekuria naujų pasakų. Jie egoistai. Gėda jiems.

O jei jūs kitokie - jūs šaunuoliai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka, penki teroristai nušauti yra sužeistų (23)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (13)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

„Lietuvos įtakingiausieji 2017“: žurnalistai (14)

Ir šalies elitas, ir visuomenė vieningai sutaria dėl įtakingiausių šalies žurnalistų. Sąrašo...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (789)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (270)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (43)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (175)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (15)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...