Lietuvoje lietuvės dažniausiai priima vokiečių pasiūlymą tuoktis, o lietuviai vyrai dažniausiai tuokiasi su slavėmis. Lietuvoje garsus psichoterapeutas Olegas Lapinas, mano, kad tai susiję su tuo, jog moterys santuokoje siekia stabilumo, o vyrai – seksualinio pasitenkinimo. O. Lapinas taip pat pažymėjo: „Kuo žmogus artimesnis pasaulinei kultūrai, tuo mažiau jam svarbus skirtumas tarp lenkų, rusų, žydų ar lietuvių“.
© Scanpix
Praėjusiais metais Lietuvoje užregistruota 2260 tarptautinių santuokų. Populiariausi jaunikiai užsieniečiai – vokiečiai, su jais pernai susituokė 380 lietuvių moterų. O lietuviai vyrai akivaizdžiai pirmenybę teikia slavėms. Praėjusiais metais 900 lietuvių vyrų tuokėsi su užsienietėmis, iš jų 300 – su moterimis rusėmis.

Apie tarptautinių santuokų ypatumus kalbėjomės su žinomu lietuviu psichoterapeutu Olegu Lapinu.

- Gerb. Olegai, kokie komponentai suteikia santuokai laimės, koks vaidmuo šiame kontekste atitenka etninei sutuoktinių priklausomybei?

- Egzistuoja nuo seno labai populiarus palyginimas, kad meilė – tai ryšys proto, širdies ir kūno lygmenyse. Tai trigubas ryšys. Į proto lygmenį patenka ir bendras suvokimas apie pasaulį, ir įsitikinimai, ir tradicijos, į širdies lygmenį – tam tikra trauka, simpatija, įsimylėjimas, į kūno lygmenį – seksualinis suderinamumas. Manau, kad šie trys komponentai ir sudaro sėkmingą, harmoningą santuoką.

O kalbant apie žmogaus tautybę, tai ji labiausiai priskirtina pirmajam komponentui – ryšiui proto lygmenyje. Savaime suprantama, skirtingose kultūrose yra savo tradicijos ir skirtingi įsitikinimai. Kalbant apie ryšį širdies ir kūno lygmenyje, tai didelio skirtumo nėra. Todėl vienodai sėkmingai galima įsimylėti ir juodaodį, ir raudonodį, o seksualiniame gyvenime tiek pat malonumo galima patirti su bet kokios kultūros atstovu. Bet štai proto lygmenyje atsiranda skirtumų ir prieštarybių.

- Kaip stipriai šie skirtumai gali paveikti santuoką? Juk žinoma, kad skirtingose kultūrose yra skirtingi požiūriai į šeimą, į vyro ir moters vaidmenį santuokoje, į vaikų auklėjimą ir panašiai.

- Iš tiesų, tarptautinėse santuokose juntamas skirtingas šeimos supratimas. Pavyzdžiui, šeimą skirtingai supranta už vokiečio ištekėjusi lietuvė ir jos vyras. Tokia kombinacija mūsų šalyje yra gana populiari. Ir štai tokia pacientė skundžiasi, kad ji niekaip negali pritapti prie šeimos, nes labai skiriasi jų supratimas, tarkime, apie švarą. Vokietėms tvarka į kraują įaugusi, pas jas netgi įprasta po maudymosi vonią su servetėlėmis iššluostyti. Ir nors šiuolaikinė vokietė dirba, o ne sėdi namie su prijuoste, vyras iš jos tikisi, kad ji švarą palaikys instinktyviai, pavyzdžiui, kaip jau minėjau, šluostys vonią, kad ant jos netgi lašelio vandens neliktų.

Vonios šluostymas moteriai lietuvei nėra kažkas privalomo, o štai vyras to iš jos tikisi ir suirzta, jei ji to nedaro. Arba, tarkim, skandinavams atrodo normalu, jei vyras laisvą laiką praleidžia namie su alumi prie televizoriaus ir tuomet jis šneka minimaliai. O štai lietuvei moteriai norisi pasikalbėti, ypač jei tai nėra grynakraujė lietuvė. Tad jų bendravimas ir savo vaidmens šeimoje suvokimas yra skirtingas, tas vaidmuo kaip tik ir susidaro ir elementarių poelgių rinkinio.

Vakarų Europos kultūroje manoma, kad visų vyro poelgių bendras tikslas turi būti uždarbis – tai yra privaloma. O moteris pirmą santuokos pusę skiria vaiko auginimui, tačiau labai greitai turi pereiti prie savęs auklėjimo, t.y., tęsti mokslus ir panašiai. O jei pažvelgtume į moterį iš Lietuvos provincijos, tai jos suvokimas yra kiek kitoks, jai atrodo nenormalu, kad vyro nuolat nėra namie, nors jis ir neblogai uždirba. Toks užsienietis jai atrodys nenormalus ir nemylintis. Jis nuolat turi būti kažkur greta namų – būti matomas, krapštytis, tarkime, prie automobilio, kaip ir jos tėtis krapštydavosi traktoriaus variklyje.

O vyras užsienietis savo ruožtu iš moters tikisi, kad ji pagal vakarų europietiškas tradicijas po vaikų užauginimo pradės mokytis, taps emancipuota vokiete, brite ar prancūze. O ji – nieko panašaus – kaip ir anksčiau laisto sau gėlytes, kaip tai darydavo jos mama. Tuomet vyras sako: tu pasižiūrėk į save, gi apipelijai. Jo manymu, ji turi daryti karjerą arba mokytis. Jo požiūriu ji tiesiog protiškai atsiliko.

- Ir ką gi tokiu atveju galima pasiūlyti tokiems skirtingiems, bet santuoką išsaugoti norintiems žmonėms?

- Man atrodo, kad viskas priklauso nuo valios ir vilties. Jei jums pakanka jėgų tapti vokiete, tai galėsite to pasiekti per trejus-ketverius metus, jei esate gabi - prisitaikysite, jei jums būdingas elgesio lankstumas, tai viskas įmanoma. Juk yra žmonių, kurie lengvai prisitaiko, yra ir žmonių, kuriems tai neįmanoma, todėl jie meta santuoką ir grįžta namo arba gyvena taip, kaip išeina ir netgi leidžia savo antrajai pusei susirasti meilužę, nors ir nenoromis.

Antra – tai viltis. Jei esate jaunas žmogus ir atvažiavote, tarkime, į Ameriką, jums prieš akis visas gyvenimas. Bet štai jei jums jau yra daugiau nei 40 metų, tai ir gyventi liko mažiau, o tuo pačiu ir mažiau vilties naujoje šalyje prisitaikyti. Įvertinus savo jėgas ir gamtos suteiktą laiką jau galite spręsti – bandyti prisitaikyti ar nutraukti santykius.

- Pastebimas faktas, kad jei lietuvės moterys žiūri į vakarus, tai lietuviai vyrai – į rytus ir teikia pirmenybę slavėms. Su kuo tai gali būti susiję?

- Tai susiję su seksualumu, kuris slavių moterų yra išreikštas labiau nei lietuvių, kurios yra drovios ir savo seksualumą slepia. Dėl to lietuvis vyras, kuris šioje srityje neretai būna kompleksuotas, rusėje arba lenkėje atranda jį šildančius ir padedančius atsiverti pačiam seksualumo fontanus.


Be to, lietuvį vyrą sovietinis periodas nedaug tepaveikė, jis nebijo nežinomybės, jis žino, kad blogiausiu atveju ką nors sugalvos. Be to, seksualus moteriškas sutvėrimas greta jo padės jam atskleisti tuos bruožus, kuriuos jis slepia.

Juk ne lietuvės moterys renkasi vyrus rusus, o atvirkščiai, nes tai susiję būtent su slavių atsipalaidavimu. O rinktis rusus vyrus lietuvaitėms baisoka. Nebent jei tai rusas vyras verslininkas, kosmokratas, juk yra lietuvių moterų, kurios ištekėjo už rusų vyrų, kurie, tarkime, Lietuvoje turi savo verslą. O žvelgiant į eilinį vyrą rusą – tai juk dar nežinia kas iš jo bus, kiek jis pinigų namo parneš, o dar ta tradicija viską spręsti buteliu degtinės ant stalo? Kur gi po to jo ieškoti, kai jis su kuo nors reikalus tvarkys? Jo juk širdis gera, žiūrėk, užgėręs ims viską ir išdalins.

Dėl to pirmenybė teikiama vyrams vakariečiams. Pačios moterys lietuvės sąmoningai neigia, kad jas traukia vakariečių vyrų gebėjimas užsidirbti, jos sako – ne pinigai čia svarbiausi. Tačiau saugumo lygis santuokoje su užsieniečiu yra neabejotinai aukštesnis nei santuokoje su lietuviu ar rusu. „Man nereikės galvoti apie pinigus, man nereikės tapti vyru su sijonu“, - mano moterys. Antra – tai visgi užsieniečio kultūrinis lygis, savęs prisižiūrėjimas, higiena. Tai juntama, jūs, tarp kitko, pagal kvapą galite pasakyti iš kokio krašto atvykęs žmogus.

- Pakalbėkime apie mišrias santuokas tarp Lietuvos piliečių... Tenka girdėti sociologų nuomonių, kurios pabrėžia, kad nacionalinės mažumos Lietuvoje jau yra veikiamos asimiliacijos proceso. Tai galbūt ir santuokų su nacionalinėmis mažumomis jau nebegalima pavadinti mišriomis?

- Visgi tai yra mišrios santuokos, nes mentaliteto skirtumas vis vien yra žymus, nors ir ne toks žymus, kaip tarptautinėse santuokose. Tradiciškai vietiniai „tuteišiai“ – tai išeiviai iš tų rajonų, kuriose jie augo baltarusiškoje-rusiškoje-lenkiškoje-lietuviškoje aplinkoje – jie šeimyniški, tvirtai stovi ant savo kojų, paprastai nebando nukabinti žvaigždžių nuo dangaus.

Tuo tarpu grynakraujai lietuviai išaugo dideliuose miestuose, blogiausiu atveju – Panevėžyje, Šiauliuose. Jų tėvai – išsilavinę žmonės, neretai inžinieriai-technikai, o tokiose šeimose būna daug knygų, jų svetainės spintose būtinai būdavo tokia daugiatomė raudona enciklopedija. O „tuteišių“ svetainės spintoje būdavo taurelės, būtinai – servizas, servetėlės. Jei tokie žmonės gyvens santuokoje, kiekvienas savo gyvenimą tvarkys savaip, jie nesutars, ginčysis arba slėps vidinį nepasitenkinimą.

Kitas reikalas, jei skirtingų tautybių žmonės „prasimuša“ dar gyvendami su tėvais. Jų tėvai baigia universitetus, tampa miestiečiais ir kultūrinis skirtumas išsilygina – ir vienų, ir kitų svetainės spintose yra ta pati enciklopedija.

- Įvertinus istorinę situaciją, kuri Lietuvoje formavosi pastaruosius 20 metų, kiek tarptautinėse santuokose esama nuslėpto antagonizmo tarpusavio nacionalinio nepakantumo atžvilgiu?

- Taip, tokio antagonizmo neabejotinai esama. Ryšiai širdies lygmenyje ir seksualinis ryšys pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais užgožia požiūrių skirtumą. Žmonės to nepastebi, daug ką atleidžia, daug ką paaiškina nekaltomis keistenybėmis.

Bet kai seksualinis ir emocinis ryšys susilpnėja, išryškėja nepakankamas ryšys tradicijų lygmenyje. Ir tuomet žmonės per ginčus pradeda vienas kitam priekaištauti: visi jūs tokie, jūsų giminėje apskritai viskas kitaip. Tai dažniausiai išsakoma kokių nors senų neišspręstų konfliktų įkarštyje, kuomet vienintelis likęs argumentas būna „visi jūs tokie“. „Visi jūs lietuviai nacionalistai“ – „O jūs visi rusai alkoholikai! Ir kodėl aš už tavęs tekėjau!“ – „Ir kodėl aš tave vedžiau!“. Ir tai skaudžiai žeidžia, nes į tai negalima atsikirsti. Savo tautybės niekas nesirinko, todėl juk negali pasakyti, kad pasitaisysi.

Apskritai tenka konstatuoti, kad dauguma žmonių mūsų šalyje stengiasi rinktis tos pačios tautybės gyvenimo palydovus. Ir tai suprantama, nes įsitikinimai ir kultūra turi savitą nacionalinį akcentą. Lietuvių tauta todėl ir išliko, kad jie savo dainas, tradicijas ir humorą, savo požiūrį į žydus, rusus ir lenkus perduodavo vieni kitiems. Dėl to Lietuva ir iki šiol nėra tokia atvira šalis.

Vėlgi tai taikytina vidurinei grandžiai, o inteligentai yra tradiciškai labiau atviri. Pavyzdžiui, rusė ir lietuvis iš inteligentiškų šeimų, abu yra skaitę Kafką, štai jie kartu vaikštinėja ir aptarinėja tą patį Kafką. Kuo žmogus artimesnis pasaulinei kultūrai, tuo geriau užglaistomas skirtumas tarp lenkų, rusų, žydų ar lietuvių. Todėl čia dar labai svarbu savo dvasia būti kosmopolitu.

- Kaip žinoma, į Lietuvą atvyksta darbininkai iš Turkijos ir netgi Kinijos, kurie vėliau galbūt norės čia pasilikti ir vesti vietinę mergelę. O šiuo atveju prie kultūrų skirtumų dar pridedamas ir religinis bei rasinis skirtumas...

- Neabejotinai šiuo atveju kils ganėtinai stipri trintis apatinės grandies lygmenyje. Juk jei demokratiškieji britai ar prancūzai gali pasakyti: „Tu ką, teki už teroristo?“, tai ką jau bekalbėti apie lietuvius, kurie visus juos vienu žodžiu vadina – juodukai. O į šį žodį telpa viskas – kokios 20 skirtingų tautybių! Žinoma, susitikus bus nemalonu ir tėvams, jie sakys – tu pagalvok už ko teki, iš ko jūs gyvensite. Atsiras draugų rasistų – skustagalvių, kurie netgi grasins: „Jei tu su juo neišsiskirsi, mes jį sumušime“. Be abejo, bus ir muštynių… Visa tai jau išgyveno Vakarų Europa ir ten su tuo susiduriama jau nebe pirmą dešimtmetį, o Lietuva tik pradeda pas save įsileidinėti kitų rasių atstovus.

Tačiau reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje pasaulinės kultūros atstovų daugėja, lietuviai važinėja po pasaulį, baigia universitetus Londone, Varšuvoje, Stokholme ir, be abejo, nesantaika pamažu slops. Juk jei pasivaikščiosite po Londoną, tai pamatysite labai daug, tarkime, indų. Todėl jei išeivis iš Lietuvos grįš namo, į savo šalį, tai jam bus įprasta matyti kitų tautybių ar rasių atstovus, jis prieš kitataučius nenuteikinės savo vaikų. Bet tam reikia laiko, reikia kad tokioje kosmopolitiškoje aplinkoje išaugtų bent viena karta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (269)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Liūdnas teroristų likimas (26)

Terorizmas nekeičia pasaulio ir tai labiausiai erzina pačius teroristus, kurie bando įsivaizduoti,...

Patarimai ruošiantis dviračių žygiui ar maratonui: kai ko galite pasimokyti ir iš vaikų

Skaudančios kojos, varvantis prakaitas ir nuo sėdynės geliančios kirkšnys – taip gali atrodyti...

Darbas, kuriame jaunystė – abejotinas privalumas

Tarp jaunų parlamentarų rinkėjai dažniausiai mini didžiųjų partijų lyderius, o kiti jauni...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (14)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (118)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Nemaitonių kaime – tragiška nelaimė: prie namų nuskendo du vaikai papildyta 19.39 (80)

Šeštadienį Kaišiadorių rajone esančiame Nemaitonių kaime mirė du mažamečiai. Prie namų...

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (276)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

„Karklės“ dalyvių stilius traukė akį: išsiskyrė keisčiausiais įvaizdžiais (4)

Vainikuoti 2017 metų vasarą ir ištraukti iš spintos dar nespėtus pademonstruoti stilingus...

J. Lopez specialistė atskleidė jos grožio paslaptis – stebuklingų priemonių ieškokite savo virtuvėje (1)

Rugpjūtis – saulės ir karščio nualintų plaukų mėnuo. Šis scenarijus kartojasi kiekvienais...