Liūdna moteris
© Corbis/Scanpix
O gal visa tai turi kokias nors slaptas priežastis? Juk pesimistais negimstama. O gal viską galima pakeisti? Rodos, reikia kažkokio didžiulio sprogimo, džiaugsmingo pliūpsnio, kuris apverstų viską aukštyn kojom?

Tam, kad užtarnautumei pesimisto vardą, vienos kritinės pastabos neužtenka. Ir tai ne vieną ir ne du kartus paniurzgėjus tau dar tik pasakys: tau ką, bloga nuotaika šiandien? Tačiau tam, kad tave pavadintų pesimistu, reikia turėti rimtesnį pagrindą, nei tiesiog niurzgėti. Šis rimtesnis pagrindas- tai pasaulėžiūra. O kuo pasaulėžiūra pasireiškia? Apibendrintu posakiu: “vis vien nieko gero iš nieko neišeis”.

Dėl pasaulėžiūros formuojasi tam tikra veido išraiška, kuri į antrą gyvenimo pusę reiškiasi tam tikromis raukšlėmis kaktoje ir ypatinga kenčiančia lūpų linija. Tai yra, žmogui nusistovi pesimistine fizionomija. Ir tuomet jį ima gaubti tam tikra pesimistinė aura, kuri vien tam žmogui pasirodžius sukelia aplinkiniams nemalonią nuojautą: tuoj jis ims skųstis arba pasakys ką nors pagiežingo.

Žinoma, pesimistui visuomet yra pagrindas būti nepatenkintu. Jis gali retoriškai paklausti jūsų: o kaip jūs mano vietoje jaustumėtės? Ir, jei bus ypač palankiai nusiteikęs, papasakos jums liūdną savo gyvenimo istoriją. Joje figūruos nelaiminga vaikystė, nors, tiesą sakant, nelaimė gali būti tik tame, kad “tėvai mane nepakankamai mylėjo”. O posakis “nepakankamai” juk yra labai reliatyvus: vienam pakanka kruopelytės dėmesio, kitam ir ilgamečių pastangų negana.

Pasitenkinimas vaikyste daugiau susijęs ne su kažkokiu meilės matu. Greičiau jis susijęs su mokėjimu gauti ir būti dėkingu. Ką? Jūs neapsirikote. Gauti džiaugsmą, meilę, dėmesį iš kitų taip pat reikia mokėti. Mokėti- reiškia gebėti jaustis dėkingu ir reikšti dėkingumą.

Ši sielos savybė – “kaip aš priimu ir kaip aš atiduodu”- labai aiškiai atsispindi tame, ką mes kartais vadiname “temperamentu”. Tai- kiek pasenęs paviršutiniškas skirstymas, bet geresnis nei joks.

Prisiminkime seną Bidstrupo karikatūrą, iliustruojančią keturis pagrindinius temperamentus. Ant suoliuko sėdi žmogus, šalia pasidėjęs kepurę. Kitas žmogus netyčia atsisėda ant jo kepurės. Kaip sureaguoja kepurės šeimininkas?

Vienas atvejis - jis pasipiktinęs puola muštis. Choleriko iliustracija. Kitas - jis taip ir lieka sėdėti kaip sėdėjęs. Flegmatiko iliustracija. Trečias ima graudžiai verkti - melancholiko iliustracija. Na, o ketvirtas ima garsiai užkrečiamai kvatotis – sangvinikas.

Tai ką - viskas priklauso nuo įgimto temperamento? Tiesos tame, žinoma, yra. Temperamentas- tai ir sielos procesų greitumas, ir jų lankstumas, ir sugebėjimas žiūrėti į tamsiąją ar į šviesiąją dalykų pusę. Tačiau tai tiesa, bet ne visa tiesa. Jūs sutiksite ir pykstantį sangviniką, ir melancholiką išgirsite juokiantis. O kodėl dar, be įgimtų savybių, būna pesimistų ir optimistų?

Pažvelgus kiek giliau, pamatysime, kad optimistai sugeba būti dėkingais. Dėkingais už nedidelę gyvenimo dovaną. Štai jums pavyzdys.

Jūs vaikščiojate po rūbų parduotuves, ieškodama sau kelnių. Šįryt jus nuvylė didelė sąskaita už telefoną, ir dar apšaukė paauglė dukra. Ir štai jūs, norėdama pasitaisyti nuotaiką pirkiniu, apėjote kelias parduotuves, o kelnių niekaip neišsirenkate. Ir viduje jums kyla pyktis bei labai aiškiai genda nuotaika. Ką jūs su ja darote?

Aš manau, kad jūs nesąmoningai bandote šį pyktį atiduoti kitam žmogui. Tarkime, jūs savo dukrai pagiežingai tariate: na, aišku, pamokų tu ir vėl neparuošei... Ir jei dukrai trumpam pablogėja nuotaika, jums ji... pasitaiso. Keista, tačiau tai įvyksta akimirksniu... Tada ne jūs, o dukra pradeda jaustis suirzusi ar kalta. Ir tuomet jūs imate jausti sąžinės priekaištus... Tačiau savo pyktį jūs kažkiek sumažinote. Kažkodėl šiandien pajaučiate ir išsakote pretenzijas dar ir savo vyrui... Jis priima tą pyktį- jums gi darosi lengviau. O jei dukra ir vyras dar sugeba kažką padaryti su savo irzuliu ar dukra atsisėda pamokas ruošti - problema lyg ir išnyksta. Atsiprašote namiškių ir sakote: buvo bloga nuotaika - ir viskas tarsi pasimiršta.

Mokėjimas peradresuoti pyktį, o po to nuoširdžiai atsiprašyti- dvasinės sveikatos prielaida.

Žinoma, ne vienintelė prielaida. Reikia mokėti ir imti , o ne tik atiduoti. Priimti jų atsiprašymus, priimti tai, kas dar šiandien įvyks gero. Be to, ką daryti, jei jūs mokate atiduoti savo pyktį kitam žmogui, bet jo nėra? Jei šalia nėra nusikaltusios dukros? Jei nėra ir vyro, kuris galėtų pasiimti dalį jūsų pykčio? Tarp kitko, jūs galite suprasti, kodėl sako, kad senmergės dažniausiai būna suirzusios. Tai apibendrinimas, bet jame yra tiesos. Ne todėl, kad vienišų moterų natūra tokia. O todėl, kad jos metų metais neturi kam atiduoti savo pyktį…

Tačiau ir ne senmergė gali nemokėti ir nenorėti taip su savo emocijomis tvarkytis. Yra moterų, kurios stengiasi gyventi krikščioniškai. Tačiau jas skriaudžia. O atiduoti pyktį žmonėms neleidžia tikėjimas. Tuomet gimsta netikėjimas, pyktis ant Dievo. Dievas juk viską priima, ir viską atleidžia? Atleis ir netikėjimą.

O jei ir tikėjimo nėra? Tuomet gimsta juodas pesimizmas. Pasaulis apskritai pasidaro atpirkimo ožiu. Gyvenimas iš principo pasidaro blogas. Visi ir viskas dabar turi priimti jūsų pyktį ir pabandyti jį sugerti į save- ir žmonės, ir pasipainiojęs po kojom katinas, ir nepažįstamas praeivis, ir tėvai, ir dangus, ir politikai, ir psichoterapeutas...

O kaip kitaip? Atiduoti pyktį- dar ne viskas.

Pabandykime išmokti dėkingumo. Ir prisiminkime formulę “Dėkingas, nes galėjo ir to nebūti“.

Štai Jūs einate jau pro trečią parduotuvę ir staiga sustojate prie porceliano skyriaus. Ir lyg pirmą kartą pamatote, kokių gražių gali būti puodelių. Bet jau kaina jų... Stop. Vietoj to pasakykite sau: “kaip smagu, kad šiandien pamačiau šį grožį... Galėjo ir to nebūti.“

Jūs einate šalia sausakimšos gatvės ir vietoj įprastinio: ”na ir prisirinko čia visokių kretinų” – pagalvokite: ”Ačiū dievui, pas mus žmonės pagaliau gali turėti tiek mašinų. Dar prieš dvidešimt metų viso to nebuvo. Galėjo ir to nebūti.”

Jei jūs norite dar plačiau- “Ačiū Dievui, šiandien saulutė pasirodė. Kiek šilčiau. Galėjo ir to nebūti”.

Ir tai ne hipnozė, ne rožiniai akiniai, ne psichoterapinė paguoda. Tai- didesnė realybė, nei jūs manote. Prisiminkite. Užtektų šešiasdešimtaisiais praeito amžiaus metais nesusitarti Chruščiovui su Kenedžiu- ir vietoje mūsų laukų ir giraičių žiojėtų atominių sprogimų išvagota dykuma. Lietuvoje jau tikrai- nes Žemaitijoje prie Šateikių kaip tik buvo raketinė bazė. Galėjo nebūti nei Vilniaus, nei Kauno, nei Orvydų sodybos, nei Kryžių kalno. Ir jei ne Gorbačiovas 1991 metais būtų buvęs Maskvoje, ir ne Landsbergis Vilniuje, galėjo nebūti nei laisvos Lietuvos, nei šių dangoraižių prie Neries, nei mašinų, nei nuosavų namų... O būtų pas mus Moldova ar, geriausiu atveju- Minskas. Ir labai daug antkapių žinomiems ir nežinomiems pilietinio karo kariams.

Tik nesijuokite, bet jei jūs atsimenate tai, ką mokėtės vidurinėje mokykloje, mūsų Žemė, gyvybė joje - visa tai didžiulis ir unikalus įvykis Visatoje. Galėjo pas mus būti karšta kaip Veneroje ar sausa ir šalta kaip Marse. Užtektų mūsų planetai atsidurti truputį toliau ar truputį arčiau saulės- ir nebūtų mūsų gyvybės. Nebūtų nei medžių, nei upių, nei paukščių , nei gyvūnų. Ir mūsų nebūtų.

Pabandykime gyventi laike ne nuo pirmadienio iki savaitgalio, o nuo Adomo ir Ievos iki Paskutiniojo Teismo.

Pabandykime pajausti save ne nuo tualeto iki miegamojo, o nuo Galaktikos iki Galaktikos. Ir padėkokime kažkam, kas padovanojo mums žemę po kojomis, dangų virš galvos ir vieną kitą artimą sielą šalia mūsų.

Galėjo ir to nebūti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (24)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką (7)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (101)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

O. Pikul-Jasaitienė – apie susišaudymu įtariamą ir paieškomą brolį: tikiuosi, kad čia nesusipratimas (19)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Antradienio popietę...

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (336)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

„WikiLeaks“ atsisakė publikuoti slaptą informaciją apie Rusijos valdžią (48)

Pačiame pernykštės JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje nutekintą medžiagą...

Atskleistos susišaudymo Vilniuje aplinkybės: paskelbta O. Pikul-Jasaitienės brolio J. Barono paieška (22)

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Saulius Gagas pakomentavo...

Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga (7)

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų,...

„Oze“ vietoj „Prismos“ įsikurs „Maxima“ (31)

Lietuviškas prekybos tinklas „ Maxima “ laimėjo derybas dėl iš Lietuvos pasitraukusio prekybos...

Niekada nesiskolinusią moterį užgriuvo solidi skola (6)

Viena Raguvėlės miestelio gyventoja gyvena kaip ant adatų. Dar liepos pabaigoje ji gavo...