Mūsų santykiuose buvo visko, pradžioje jis buvo tas varikliukas, dabar esu aš, buvo pykčių vaikiškų, buvo ir neištikimybė iš jo pusės (bet aš manau vieną kartą atleisti galima, antrą-nebe), žinau kad padariau daug klaidų, buvau per daug užtikrinta mūsų santykiais ir kartais nevertindavau jo pastangų, bet susizgribau kad nenoriu jo prarast...
Ar įmanoma dar kažką pakeist? Ar įmanoma vėl tapt mylima moterim o ne seserim? Ačiū už atsakymą.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR VERTA TAPTI MYLIMA MOTERIM O NE SESERIM?
Manau, kad jūsų bėda visai ir ne bėda, o natūrali, dažnai atsitinkanti situacija: per dvejus, o juo labiau ketverius metus aistra dažniausiai prigęsta. Jūs nerašote, kokio esate amžiaus, tačiau manau, kad tokio, kuriame žmogus dar neturi tvirtos tapatybės. Neturite aiškaus atsakymo į klausimą: „Kas aš esu?“.
Taigi nei jūs, nei jūsų draugas nelabai nutuokia, ko jums iš tiesų reikia. Ir nors įsimylėjimas, aistra, kitokie „varikliukai“ žada amžinus santykius, deja, jie neatlaiko kelerių metų išbandymo. Ir kaip bebūtų keista ir žiauru jums tai girdėti, bet reiktų tik džiaugtis. Džiaugtis, kad jūs nebesate mylima moteris. O esate bent sesuo. Kaip tai suprasti?
Pažiūrėkime, ką reiškia jaustis „mylima moterimi“. Tai reiškia ŽINOTI, KAD ESI TAU SVARBAUS ŽMOGAUS SVARBIAUSIOJE VIETOJE – ŠIRDYJE. Ir iš čia kyla labai malonus jausmas, didele dalimi susijęs su glostoma savimeile, o terapine prasme - gydantis vaikystės traumas išgyvenimas „pagaliau aš esu matoma ir esu svarbiausia kito žmogaus sieloje“. Būtent gydantis, būtent terapinis yra šis išgyvenimas, nes yra labai reikalingas žmonėms, kurių vaikystėje nelabai pastebėdavo, nelabai mylėjo iš tiesų.
Jūs sutiksite su tuo ar paprieštarausite? Jei sutiksite, tuomet pripažinsite, kad nuo mažens nesijautėte iš tiesų matoma ir mylima. Jums reikėjo gydančio santykio su žmogumi. Jums žūtbūt reikėjo jaustis mylima mergaite. Mergaitė užaugo ieškodama to, kuris ją pamils. Ir surado. Jis turėjo jus labai mylėti. Taip atsitiko. Tuomet kiek laiko turi tęstis terapija? Ketveri metai - pakankamas terminas. Po to reikia terapiją užbaigti.
O jei jūs pasakysite: ne, man jokios terapijos nereikėjo? Jei manote, jog buvote tėvų pakankamai mylima ir pastebima? Tuomet vietoj mylimos moters jausmo jums svarbesnis būtų kitas klausimas: „AR MUMS REIKIA BŪTI KARTU“?
Pakankamai meilės gavę žmonės nesiekia „būti mylimais“. Jis siekia tokių santykių, kuriuose žmonės vienas kitam sugeba duoti meilės, dėmesio, kažko išmokti vienam iš kito, kažką bendra sukurti. Sugeba - pastebėkite - abu.
Mylėti yra tiek pat svarbu, kiek ir jaustis mylimam, o gal netgi svarbiau. Tikslas „būti mylima moterimi“ nekeliamas. Žinoma, mylintis žmogus į tai atsižvelgia. Ir meilė be atsako gali užgesti. Tačiau tuomet būna kurį laiką kiek liūdna, o po to jau ir nebeliūdina. Juk svarbiau yra išlikti mylinčiu. O tai - išteklius, kuris visuomet su tavimi. Tokiu būdu gali būti ir seserimi kitam žmogui. Ir mylimu. Ir tiesiog draugu.
Visai gali būti, kad jūs mąstote kitaip. Pavyzdžiui, jūs galite mąstyti šitaip: „Kokie čia paistalai? Argi nenatūralu, kad mergina pirmiausiai siekia būti mylima, o tik tuomet atsako į tą meilę? Argi ne vaikino meilė padaro merginą laimingą? Argi nėra tragedija, kai tu žmogų myli, trokšti jo, o jis sako, kad nieko tau nejaučia?“.
Taip, būtent šitai aš noriu paneigti. Merginos laimė visai nesusijusi su tuo, kad ji yra mylima vaikino. Mylėti mergina gali ir iš savęs, ir tai, kad ji yra mažiau mylima, tam gali netrukdyti. Kai žmogus tau nieko nejaučia, yra labai gerai. Nes tuomet tu esi laisvas.
Su šita jūsų laisve taip pat reiktų išsiaiškinti.
Štai imkime sesers ir brolio santykius. Sesuo gali būti simpatiška broliui, o gali ir nebūti. Brolis gali būti jai artimas, o gali būti tolimas. Ji jokiu būdu neįsipareigoja jo mylėti, o jis neįsipareigoja mylėtis jos. Ji gali sakyti „jis bjaurus“, o jis gali sakyti „ji pamaiva“.
Tačiau jie gali daryti kai kuriuos dalykus kartu, pavyzdžiui, lankyti tėvus. Ir kartais jausti artumą. Jų santykiuose yra daug laisvės. Kodėl? Todėl, kad normaliu atveju jie netrokšta vienas kito. Jie neserga vienas kitu. Jie gali laisvai didinti ir mažinti atstumą vienas nuo kito. Arba jo nekeisti.
Santykiai tarp aistringai mylinčių, priešingai, yra pririšantys. Juos nuolat temdo savininkiškumas, pavydas ir skausmas. Mainais už kurį tu ištirpsti kitame ir jautiesi devintame danguje. Ir tokių akimirkų metams bėgant mažėja.
Taip, savo stiprumu jos nepalyginamai didesnės už seseriškus santykius. Tačiau laisvės čia nėra. Tu prisiriši prie žmogaus, bijai jo netekti, sieki, kad jis būtų arti tavęs. O jis siekia nutolti, atstumia tave (jūs tai puikiai žinote). Nes visas šis meilės procesas yra labai dramatiškas. Jame viena pusė siekia laisvės (dabar tai yra jūsų vaikinas). O kita pusė siekia nelaisvės (dabar tai esate jūs). Rašote, kad vaidmenys keisdavosi. Tačiau esmė likdavo ta pati - nelaisvė.
Tokia nelaisvė kartais yra geidžiama iš abiejų pusių. Taip, nenustebkite. Žmonės, pasiryžę tuoktis, pasirenka šią nelaisvę, nes nebijo prarasti savęs. Jie daugmaž žino laisvės skonį („išsilakstė“). Jie maždaug nutuokia, kas jie tokie ir ko siekia (sukūrę tapatybę). Ir jiems atsibodo eksperimentuoti su atsitiktiniais partneriais.
Tuomet jie tuokiasi ar tiesiog apsigyvena kartu visam gyvenimui. Nes jiems gera kartu. Jų santykiuose nevyrauja „brolio ir sesers“ situacija, jei jie mylisi. Seksas – tai prieskonis prie jų santykių. Tačiau šis atspalvis - brolio ir sesers - yra. Jis netgi kartais sėkmingai pakeičia aistrą ir įsimylėjimą, kurie yra nepatikima medžiaga ilgalaikiams santykiams.
Kai santykiai pastatyti tik ant šios medžiagos, atsiranda naujų įsimylėjimų, naujų vilčių. O „buvusieji“? Jų gali nemėgti, juos gali prisiminti. Gali būti jiems abejingas.
Jūsų atveju atsitiko taip, kad jūsų vaikinas anksčiau už jus tai pajuto. Jūs nespėjote. Jums reikia laiko. Tačiau patikėkite - likti seserimi kartais yra didžiausia dovana, kurią merginoms dovanoja likimas. O jam? Jam irgi teks likti kažkam „tik broliu“. Ir jis iš pradžių irgi to nevertins. Jam irgi reikia laiko.
Sėkmės jums abiems.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
