Sutikau jį, kaip ir įprasta visiems ar bent jau daugumai banalių romanų – darbe. Aš ištekėjus. Jis vedęs. Kartą tiesiog atsitiktinai likom kabinete dviese. Išgėrėm kavos. Pasikalbėjom. Tada sekė kitas pokalbis. Ir dar kitas. Pradėjau laukti darbo dienų, kad jį pamatyti. Tą patį po kiek laiko jis pasakė man. Savo šeimose nė vienas nebuvom laimingas (kaip iki skausmo banalu!!!!) , tad temų pokalbiams buvo vis daugiau. Nors, turbūt ne taip jau ir svarbu buvo ką kalbėjom. Veikė chemija.

Kompanijos kalėdinio vakarėlio metu, nepastebimai abu dingom nuo visų kolegų. Tada pirmą kartą pasimylėjom. Fantastika. Atrodė, kad taip gerai niekada nebuvo. Viskas buvo tobula: pokalbiai, bučiniai, seksas, taip kaip mes vienodai matome pasaulį, tai kokie nesuprasti ir neįvertinti esame šalia mūsų jau po gerą dešimtmetį gyvenančių mūsų sutuoktinių. Jis tobulas! Aš jam tobula!

Mūsų meilė, kiek vėlyvoka, bet pati tikriausia – nugalėjo. Išsiskyrėm. Susituokėm. Net susilaukėm bendro vaiko. Mes kartu jau penki metai... Žinoma, chemija, kaip ir turi būti, išblėso, sekso kiekis sumažėjo praktiškai iki minimumo. Bendrų pomėgių ir požiūrio į viską pasirodė ne tiek ir daug... Tačiau viskas gerai. Taip ir turi būti santuokose. Tai normalu... Visiems taip būna...

Tai kodėl čia dabar rašau? Todėl, kad nepaisant nieko... aš nesu laimėtoja, kuria visada norėjau būti. Kiekvieną kartą kai jis susitinka su savo buvusia žmona – jis pasidaro nebylys, kurčias ir neįgalus namie. Žinau ir matau, kaip jis varto jos nuotraukas feisbuke, net gi mačiau, kokiomis akimis jis į ją žiūrėjo, kai netyčia susitikom šventėje. Jaučiu, žinau – niekada jos nepamirš. Ir nenustos mylėti... Aš tebuvau susižavėjimas... Stiprus jausmas. Bet ne meilė. Aš ne ji...

Abu tylim. Jis jau kokie trys metai kaip vienas išgėrinėja vakarais. Per šventes nusigeria tiek, kad pabaigos nesulaukia...Manau dėl jos. Savo žmonos.

Tiesą sakant, aš ir pati su savo buvusiu vyru kartais susitinku. Kaip smagu dalintis prisiminimais apie tai, kaip pirma kartą maudėm Jonuką, arba kaip verkė Ignas kai reikėjo mokytojai rugsėjo pirmąją paduoti gėles. Ir tada tas gėles nešė tėtis ...:) Kaip miegojom po atviru dangumi nuvažiavę prie ežero, nes pamiršom palapinę...

Pajaučiau, kad sušylu šalia savo buvusio vyro... Kad vėl noriu jį pamatyti... Kad turim labai daug tik mums brangių dalykų... Galvoju, ar kas nors vėl pavyktų mums su vyru ( pirmu)? Aš pabandyčiau ( jis turi moterį su kuria gyvena, bet nesituokia), tačiau negaliu palikti antrojo, nes jis pas savo pirmą žmoną sugrįžti neturi jokių galimybių....

Ji ištekėjo už kažkokio (kaip suprantu iš feisbuko nuotraukų) labai pasiturinčio žmogaus, italo. Išsikraustė ten gyventi ir išsivežė abu jų vaikus( tai mano vyrui irgi labai skaudi tema, nes jo vaikams tas dėdė labai patinka). (Žiūrint į ją, man visada sukyla kažkokia pykčio banga: plačiai besišypsanti, švytinčiom akim, laiminga. Tarsi gyventų rojuje. Tarsi ji, iš visų keturių šioje istorijoje dalyvavusių žmonių – vienintelė laimėtoja. Bet juk pagrindinį prizą, tokį tobulą jos vyrą, gavau aš...)

O aš? Aš toliau gyvensiu su vyru, dėl kurio išsiskyriau. Su tuo, kuris išardė savo šeimą dėl manęs. Ir kai pasidarys nepakeliamai sunku, sau kartosiu – dėl manęs, tokios ypatingos, paliko šeimą. Jis mane myli!

Mes nė vienas nepripažinsim, kad suklydom. Galų gale, turim bendrą vaiką. O vaikas negali būti klaida…

Taip ir gyvensim… abu… Kartais pasitenkindami buitiniu seksu ir netikrais žodžiais: myliu. Jis tyliai ilgėsis ir mylės ją… aš kartais šildysiuos pokalbiais su savo buvusiu vyru. Ir tyliai nekęsiu jos – moters, kuri man tepasakė vieną vienintelį sakinį: „Jūs verti vienas kito. Linkiu amžinai likti kartu“.

Tada pagalvojau, kad iš beviltiškumo bando būti „kieta“, tačiau šiandien manau, kad ji be galo išmintinga ir linkėdama amžinai būti kartu, žinojo, kad laimės tame nebus… Ir mums teks atkentėti tai, ką kentė ji, kai be gailesčio ardžiau gražią jos šeimą. Atsiprašau…

M.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (450)