Jį pažįstu nuo vaikystės ir, nors jis keliais metais jaunesnis, mus visuomet siejo artima draugystė. Jau suaugus, santykiai virto romantiškais ir mes nusprendėme būti kartu. Nesame susižadėję, nes, manau, dar per anksti – abiems reikia įsitvirtinti finansiškai, o ir be oficialių štampų galime būti laimingi. Aišku, jei pavyks išspręsti esamas problemas.
Iš šono žiūrint, jis atrodo labai vyriškas, teisingų pažiūrų, gerbiantis moteris, rūpestingas – toks, kokio moterys ieško. Už uždarų durų, deja, viskas pasikeičia, nors, kaip bebūtų keista, jo meile man negaliu abejoti – tai tiesiog akivaizdu.
Mes daug kalbamės apie santykius ir problemas, jis žino, kas mane labiausiai skaudina ir erzina, tačiau vien dėl savo smagumo kas antrą dieną turi man „įkąsti“ ir pažiūrėti, ar jam pavyks mane išprovokuoti didesniam pykčiui. Išprovokavus mane, jis nori daryti kitą mane žeidžiantį dalyką – išvadinti visokiais epitetais, kurie, jo teigimu, nieko nereiškia – tai tiesiog pykčio išraiška. Po jų, jis gali iškart ir atsileisti, lyg tikrai nieko nebūtų įvykę.
Atskira istorija yra vaikiški principai: neiti ten, kur noriu aš, nedaryti to, kas man svarbu, taip neva išlaikant savo patino poziciją, neprisiimti atsakomybės (kartais kaltės), neigti savo veiksmus ar žodžius, visuomet kaltinti mane ir pan.
Aš esu tikrai pasimetusi, nes nesuprantu, kaip vienu metu žmogus gali rūpėti, bet, užeinant tam tikriems periodams, tą žmogų norisi sužlugdyti. Turint omeny jo atsidavimą man, norą ateityje kurti pilną šeimą ir pasenti kartu, galiu tikėtis, kad jis išaugs iš šito vaikiško amžiaus? Kad jis ieškos kompromisų ir supras, kad intencionaliai manęs skaudinti nereikia?
KADA JIS IŠAUGS IŠ VAIKIŠKO AMŽIAUS?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Jūsų laiškas aiškiai rodo, jog pykstate ant savo draugo. Ir jis kartais pyksta ant jūsų. Tik jūsų atsakas į jo veiksmus yra rafinuotas ir intelektualus, o jo atsakas į jus – erzinantis, tiesioginis, jūsų akimis – vaikiškas. Kartais – žiaurus iš jo pusės. Kodėl jis taip elgiasi? Kodėl jūs taip reaguojate?
Iš tiesų man tai primena skirtingas žaidimo taisykles. Kai kuriose porose yra toks nerašytas flirto ir gundymo stilius – erzinti, užgaulioti, kartais net žnaibytis. Erzinimas susijęs su meile ir neretai pereina į seksą. Jeigu abu partneriai laikosi to paties stiliaus, jiems nė į galvą neateina, kad gali būti kitaip. Tuomet vienas partneris – pasyvesnis, paklusnesnis – netgi provokuoja kitą jį paerzinti, pabarti, „pastatyti į vietą“. Kitas tai supranta ir teisingai atlieka savo vaidmenį. Tai tarsi „kankinio–budelio“ labai švelnus psichologinis žaidimas.
Kitose porose labiau suprantamas žaidimas „motina–sūnelis“ arba „tėvelis–dukrytė“. Čia suprantamesnis švelnumas, globa iš vienos pusės, ir atsidavimas, naivumas – iš kitos. Bėda ta, kad kartais vienas iš partnerių laikosi vieno stiliaus, tarkime, motiniško švelnumo ar vaikiško atsidavimo. O kitas visiškai nuoširdžiai bando su juo elgtis taip, kaip patiktų partneriams su kitomis „žaidimo taisyklėmis“: erzindamas, provokuodamas. Šios žaidimo taisyklės yra instinktyvios, o visai ne „intencionalios“, kaip jūs išsireiškėte.
Visa tai – būtent nerašytos taisyklės, kurias kiekvienas laiko savaime suprantamomis. Bet jos yra savaime suprantamos tik jums ir į jus panašiems žmonėms. Suabejokime savo prielaidomis apie tai, kas yra meilė, seksualumas, „geras žaidimas“.
Norint kažką keisti, reikia labai tiesiai pasakyti: ką tu manai apie tai, kas jaudina moteris? Ir kas dažniausiai jaudina vyrus, tavo akimis? Kalbėdamas apie tai, kas „normalu moterims ir vyrams“ draugas pasakys, kokį savo elgesį nuoširdžiai pateisina. Greičiausiai taip elgdavosi vienas iš jo tėvų ar senelių. Savo ruožtu, jūs pasakytumėte, kas jums savaime suprantama ir atrastumėte, kad tokia tradicija buvo būdinga jūsų motinai ar močiutei. Nerašytas taisykles reiktų padaryti rašytomis. Tik tuomet ateina galimybė derėtis ir ieškoti kompromisų arba, jei tai per daug gilu, skirtis.
Tačiau dar yra vienas momentas, kurį pastebiu. Jūs rašote, kad vyras elgiasi nebrandžiai, vaikiškai, nes nenori sutikti su jumis.
Manau, kad jūsų vyro akimis, viskas yra lygiai taip pat. Jis galėtų pasakyti: kaip ji gali neiti ten, kur noriu aš, nedaryti to, kas man svarbu, taip neva išlaikant savo poziciją, neprisiimti atsakomybės (kartais kaltės), neigti savo veiksmus ar žodžius, visuomet kaltinti mane ir pan?
Nes jo supratimu, kompromisų turite ieškoti ir jūs, o ne tik jis. Nes sakyti „vaikiška, kad tu nedarai to, ko aš noriu“ – taip pat vaikiška. Nevaikiška yra įsijausti į kito žmogaus vietą ir pamatyti situaciją taip pat ir jo akimis.
Taip pat manau, kad būdami dvidešimt šešerių ar aštuonerių metų jūs vis dar prisibijote artumo. Taip, kadangi kalbate apie tai, kad tuoksitės priklausomai nuo to, ar pavyks išspręsti esamas problemas. Kadangi manote, jog turite įsitvirtinti finansiškai. Kalbama, kad tai apskritai „Y-kartos“ (kuriai nuo trisdešimt penkerių iki dvidešimties) bruožas – kuo vėliau tuoktis. Tačiau visai gali būti, kad šis universalus bruožas susijęs su sunkumais patiriant artumą ir beatodairiškai atiduodant save, tuo pačiu beatodairiškai imant.
Prarasti save kitame žmoguje ir atrasti save iš naujo – štai artumo formulė. Tačiau ši formulė nusako tik tai, kas turėtų būti vystymosi rezultatas, o ne tai, ko reikėtų reikalauti iš dvidešimtmečio- trisdešimtmečio žmogaus. O tikėtis iš jo galima to, apie ką jūs rašote: vis norisi apsidrausti, palaukti, pasiruošti, išsirinkti geresnį, pasimėgauti laisve, pasilikti kelią atsitraukti, neatimti iš savęs kitų galimybių, turėti psichologinių bei finansinių garantijų... O beatodariškumas – juk tai taip kvaila.
Kaip matote, jūs aprašote ne tik savo, bet ir visos savo kartos situaciją. Kartais pavyksta, žiūrint į situaciją iš tokios nešališkos pusės, nusiraminti. O kartais reikia dar susikeisti vietomis ir pabūti kito kailyje – čia padeda poros psichoterapinės konsultacijos. Nesupraskite to kaip bandymo sumenkinti jūsų teises, tiesiog kartais naudinga pamatyti save iš šono. Ir padarytų tai ne tik vyras psichoterapeutas (jūs galite įtarti jį šališkumu ir draugo ginimu), bet ir terapeutė moteris. Kartais poras konsultuoja psichologų pora – vyras ir moteris.
Manau, kad dabar jūs žinote dar kai ką. Ir iki to, kad „turėtumėte viską, ko jums reikia“ trūksta nedaug. Beatodariškumo, galbūt.
Sėkmės jums.
