Vyras nuolat būnantis darbe, didžiausią malonumą jam teikia darbas, bendravimas su bendradarbiais, kaip aš sakau - tipiškas darboholikas... Užtai grįžęs į namus visuomet būna pavargęs ir suirzęs, visi namiškiai jį nervuoja, nuolat priekaištauja ir labai mėgsta vadovauti ne tik darbe (ten užima pakankamai aukštas direktoriaus pareigas) bet ir namuose.
Vyras be galo skūpus, nors pinigų uždirba tikrai nemažai, bet labai mėgsta skaičiuoti iki cento ne tik savo išlaidas, bet ir mano, nuolat priekaištauja, kad aš uždirbu per mažai, per daug išlaidauju, per daug lepinu vaikus, nieko nesutaupau ir pan.
Nors gyvename nuosavame kotedže, nuolat prisukinėja šilumą (man tikrai šalta, kai namuose tebūna tik 16-17 laipsniu šilumos). Pats moka tik už buto paskolą, visos kitos išlaidos tenka man. Visi kiti namų ruošos, vaikų auklėjimo netgi ūkio darbų klausimai tenka irgi man, bet nuolat gyvenu priekaištuose ir barniuose.
Dar sūnus nuolat pykstasi su savo tėvu, su juo neranda jokios bendros kalbos, nes tėvas savo griežtumu net nebando/nenori rasti su juo bendros kalbos, nuolat jį erzina ar pašiepia...
Ir mes su vyru jau neberandame bendros kalbos, esame užsisklendę savo pasauliuose, pagaunu save džiaugiantis ramybe namuose kai vyro nėra...
Nuo tokio gyvenimo jau pavargau. Pagaunu save galvojant apie skyrybas, ir ramų gyvenimą vienai su vaikais, nors iš kitos pusės prisibijau ir neramu dėl dukters, kuri beprotiškai įsimylėjusi savo tėvą...
Kadangi mano tėvai išsiskyrę, kai aš buvau dar visai mažytė, šį sprendimą priimti labai sunku ir bijau, kad jis gali būti neteisingas... Esu sau sakiusi, kad niekada neleisiu, kad vaikai augtų be tėvo... Bet ką daryti, kai su tuo žmogumi nesijauti laimingas, gyventi nuolatiniuose barniuose ir priekaištuose? Gal Jūs ką patarsit?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI SU ŽMOGUMI NESIJAUTI LAIMINGAS
Negaliu nepastebėti, kad jūsų gyvenimo situacija man atrodo labai paplitusi, o aprašyti santykiai labai tipiški. Tai rašau ne tam, kad jus nuraminčiau, o tam, kad jūs žinotumėte, jog jūsų laimės paieškos vyksta ne vienumoje. Kartu su jumis tuos pačius klausimus kasdien užduoda milijonai moterų ir vyrų, ir solidarumas tarp jūsų reikalingas tam, kad kartu surastumėme bendrus sprendimus, kurie gali būti naudingi ne tik jums, bet ir kitiems.
Taigi jūs ieškote laimės, o vyras, atrodo, šios laimės jums suteikti negali. Ką jis gali suteikti? Taupumas - ne pats blogiausias bruožas, nes jis - atsvara išlaidumui. Galbūt netgi toks vyras suteikia šiokį tokį finansinį saugumą, galbūt švarios sąžinės jausmą (jūs vis dėl to išlaikote vaikams tėvą), o galbūt jis sukelia jums krūvą neigiamų jausmų.
Juk ne veltui jums be jo darosi ramiau, nei su juo. Tikriausiai įkyrėjo jums jo perdėtas taupumas ir atsidavimas darbui, dėl ko ir jam vakarais būna ne kokia nuotaika. Bet nemanau, kad ji jam genda dėl nuovargio. Manau, jis nesijaučia gerbiamas.
Jūs tik įsivaizduokite: jis daug dirba tikriausiai ne sau, o šeimai. O šeimoje jo jeigu kas ir laukia, tai tik dukra. Žmona, kaip dažnai atsitinka, yra sąjungoje su sūnumi, ir tik dukra, kaip ir priklauso, prisirišusi prie tėvo.
Dvi sąjungos jūsų šeimoje - mamos ir sūnaus, tėvo su dukra - labai dažna situacija. Abi sąjungos neša savyje viltį nors kiek laimės paragauti šiame gyvenime. Jums sūnus sukelia artumą, jam dukra suteikia šilumą. Gaila tik, kad abu vaikai „įdarbinti“ tėvų vienatvei ir nusivylimui meilėje sušvelninti.
Ką jums daryti šioje situacijoje?
Manau, kad skirtis ar nesiskirti - antras klausimas. Pirmas klausimas - vaikų atitolinimas nuo jūsų ir vyro konflikto. Ir pasiryžimas be vaikų pagalbos susitarti, kas tarp jūsų vyksta. Tai reiškia, kad jums su vyru būtų geriausiai kur nors dviem susitikti - tarkime, toje vietoje, kur jūs kada nors vaikščiodavote prieš penkiolika metų. Ir susitarti, kiek jūs galite vienas kitą pakęsti, o kiek - nekęsti. Ir svarbiausia - dėl ko vienas kitam galite jaustis dėkingi.
Žinoma, reikia išsakyti ir pagarbos žodžius. Juk toks pokalbis neturėtų atrodyti kaip kaltinimas. Galų gale nei jūs, nei jis specialiai nesiruošėte vienas kito menkinti arba erzinti. Jūsų vyras ne tam taupus, kad vestų iš proto žmoną. Jo taupumas turi jam svarbią reikšmę, ir griežtas jis su sūnumi todėl, kad tiki, kad reikia būti griežtam.
Jūs taip pat su savo ypatingu švelnumu sūnui nesate taip specialiai sugalvojusi. Tačiau kai judu sueinate su šiais skirtingais požiūriais po vienu stogu, gaunasi konfliktas. Poreikiai jūsų abiejų tame irgi matosi labai aiškiai: vyro - savigarbos, jūsų - emocinio artumo.
Tik nei vienas iš jūsų neprašėte savo tėvų, kad šie poreikiai būtų pas jus tokie stiprūs, ir nė vienas iš judviejų neįsipareigojo, kad tenkins tokius savo sutuoktinio poreikius. Tikriausiai tuokdamiesi jūs nė negalvojote nei apie savo skirtumus, nei apie savo poreikius, nei apie galimus konfliktus. Jūs jautėte, kad tinkate vienas kitam ir tuo džiaugėtės. Ir tai buvo įmanoma tik todėl, kad buvote panašūs, o kai nebuvote - jūsų meilė užglaistydavo jūsų skirtumus.
Vyras dar nebuvo direktorius, o jūs dar nebuvote mama. Jo karjera ir jūsų motinystė pastiprino skirtumus tarp jūsų. Nežinau, ar jūs galėtumėte irgi tapti direktore, bet kad vyras niekuomet netaptų motina - tai jau tikrai. Vadinasi, jūs dabar labiau skirtingi, nei prieš penkiolika metų. O kai mes negalime toleruoti skirtumų - gaunasi konfliktas šeimoje.
Taigi dabar, su dviem vaikais ir padariusiu karjerą vyru, jūs turite pripažinti savo skirtumus, toliau - šeimyninį konfliktą ir jo pasekmę - emocinį atitolimą. Pakartosiu - NE KALTINTI, O PRIPAŽINTI. Taip atsitiko ne dėl to, kad kuris nors iš jūsų padarytų kažkokią klaidą. Tiesiog jūs tuokėtės dėl panašumų, o dabar gyvenate kartu su skirtumais. Tai - dėsningas santuokos etapas, ir jį galima išgyventi.
Išgyvenamas jis keleriopai. Galima:
išsiskirti ir pakartoti jūsų mamos gyvenimą;
turėti kitą žmogų „šone“ ir gyventi dvigubą gyvenimą;
atvirai turėti kitą žmogų;
susitikti tarsi iš naujo ir pažiūrėti vienam į kitą labai atviru žvilgsniu su pagarba jo skirtingumui.
Paskutinis kelias reikalauja didelio blaivumo ir brandos. Jums reiktų brandumo, kad galėtumėte pasakyti sau: „Reikalas ne tas, kad vyras blogas, o tas, kad aš nemoku pakęsti jo skūpumo, ir be to, man reikia žymiai daugiau meilės, nei aš maniau“.
Jums reikia blaivumo, kad pasakytumėte: „Mano vyras ne visur blogas, yra dalykų, dėl kurių aš jam jaučiuosi dėkinga. O aš turiu savų bruožų, su kuriais ne kiekvienas vyras išgyventų“. Šitai apsaugotų jus nuo jautimosi auka.
Žinoma, jaustis vyro auka - ne pats blogiausias užsiėmimas, netgi savotiškai saldus. Tačiau iš supratimo, kad „štai aš tiek išgyvenau su skūpiu, nejautriu darboholiku“, nieko gero nebūna. Tik gailestis sau ir kelių nelaimės draugių palaikymas. O juk jūs norite žymiai daugiau - laimės, pilnatvės.
Kalbant apie tokius dalykus kaip laimė ir pilnatvė, žinoma, jums kyla mintys apie skyrybas, apie tai, kad jums būtų be vyro lengviau gyventi, o tai savo ruožtu atvertų kelią į geresnius santykius su kokiu nors tokiu pat „lengvesniu“ vyru. Tarkime, su dosnesniu ir mažiau dirbančiu. Žinoma, taip gali būti.
Tačiau dosnesnis vyras gali turėti kitokių trūkumų, tarkime, bus nelabai seksualus. Arba seksualus, bet ne toks turtingas. Arba ir seksualus, ir dosnus, bet senas ir ilgai nepratemps. Dėmesingesnis vyras gali būti dėl to dėmesingesnis, kad bus bedarbis. Todėl vargu ar įmanoma, kad laimę atneštų kažkoks labai geras vyras.
Greičiausiai laimė ne tiek susijusi su vienokiu ar kitokiu vyru, kiek su jūsų gebėjimu jaustis laiminga. Pati pagalvokite, kokia čia laimė, kai kažkoks vyriškio trūkumas gali ją sugadinti.
Manau, kad patikimiausias kelias jaustis laiminga - tai tiesiog išmokti tokia jaustis. Matyt, jūsų tėvai jums šito mokslo neperdavė. Patys nežinojo, tai ir nepamokė savo dukros. Tad teks jums pačiai šito mokytis.
O jei ir jūsų vyras prie to prisijungtų - judu išlįstumėte iš savo uždarų pasaulių, kuriuose dabar esate užsisklendę. Ir susitiktumėte vėl - tik ne dėl jaunatviško įsimylėjimo, kaip prieš penkiolika metų. O kitaip. Nes laimingi žmonės kažkaip netyčia susitinka ir mėgsta būti drauge.
Aš taip manau, nes esu tai patyręs ir norėjau su jumis tuo pasidalinti.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
