Neištikimybė: psichoterapeuto komentaras

 (109)
Neištikimybė. Ji visada trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Jos nelaukiame. Vis manome, kad tai atsitinka tik kitiems, nes "pas mus viskas lyg ir tvarkoj"... Na, konfliktų pasitaiko, bet kur jų nėra? Kaip gyventi, kad mažiau skaudėtų? Stengtis iš viso neįsimylėti? O gal daryti tai "avansu"? O gal pabandyti atleisti, jei jau taip atsitiko? Ar gyventi sukandus dantis? O gal paprasčiausiai - pakeisti požiūrį? Psichoterapeuto Olego Lapino komentaras.
Atleiskime sukąstus dantis

Kai kalba užeina apie ištikimybę, aš visuomet prisimenu du dalykus: save ir vieną juokingą knygą apie poligamiją.

Pats aš , kaip ir kiekvienas save gerbiantis žmogus, juokiu būdu negalėdavau ramiai žiūrėti į išdavystes. Kodėl ne su manimi?- klausdavau aš savęs, kai mano išrinktoji mergaitė ar mergina imdavo intymiai bendrauti su kokiu nors konkurentu... Žinote, su tokiu bjauriu, už mane aiškiai dvasiškai menkesniu, tik aukštesnio ūgio ir įžūlesniu.

Neužilgo aš tokia mergina nusivildavau ir tai mane gelbėdavo. Na kas jinai tokia, jei neina su tokiu žaviu vaikinu, kaip aš? Manau, kad pats aš kai kurių moterų ir merginų akimis irgi būdavau neištikimas. Taip pat manau, kad neištikimybė keldavo, kelia ir kels pyktį ir pavyduliavimą visiems. Išskyrus saujelę prašvitusių hipių, budistų ar daosistų. Na, tų, kurie jau nieko nebesisavina ir prie nieko nebeprisiriša.

Knygoje apie poligamiją aš radau labai įdomią teoriją apie tai, kad monogamija sugalvota priešistoriniais laikais grynai ūkiniais finansiniais sumetimais. Jei paveldimumas šioje tautoje eina pagal tėvo liniją, tai svarbu, kas kieno vaikas - tuomet aišku, kas paveldės tėvo turtą. Dėl to vyrai gali miegoti su keliomis moterimis. O moterims - šiukštu!

O jei paveldimumą apsprendžia motina - moterims galima turėti daug vyrų. O vyrams ne. Svarbu, kad būtų aišku, nuo ko gimė tas konkretus vaikas. Ir kam atiteks namai, sklypas, puodai ir gyvuliai. Svarbu, kad palikuonys gimtų piramide, kurios viršuje - vienas patriarchas. Nes tuomet , kai ši tradicija kūrėsi, nebuvo nei prezervatyvų, nei advokatų kontorų.

Viskas logiška. Nėra nuosavybės - nereikia šeimos. Todėl praeitame amžiuje trockistai ir hipiai ėmė šaukti, kad šeima savo atgyveno ir atėjo laisvos meilės metas. Patriukšmavo jie, pagyveno komunose… O po to kažkaip tos komunos užsidarė ir jų vaikai vis vien ėmė kurti šeimas. Tiesa, viešoji nuomonė vis dėlto pasikeitė. Dabar liberaliau imta žiūrėti į tai, kad du žmonės “ sumeta daiktus”. Ir nieko nebešokiruoja moteris, kuri “gyvena su draugu”.

Man kartais atrodo, kad dabartyje daug kas nebemato tos tradicinės šeimos, kuri būdavo senovėje. Tėvas dirba, mama irgi, vaikai darželyje ar mokykloje. Susitinka prieš miegą… Na, nebent galima pateisinti šeimos buvimą tuo, kad kiekvienam reikia turėti vietą, kurį vadinasi “namai”.

Tačiau man atrodo, kad tai turi būti pirmiausia ne ta vieta, kuri užrašyta tavo vardu. O ta, kur tave myli. Kur jautiesi saugiai. Kur norisi ateiti po darbo. Kur norisi pasilikti. Kur gali džiaugtis. O kas ir kaip sukurs tokią atmosferą - kitas klausimas. Nemanau, kad tokią atmosferą sukurtų metrikacijos biuras, bažnyčia ar mūsų svajonės ir pasakos. Tai – kūrybinis procesas.

Iš prigimties žmonės yra linkę į poligamiją. Tai patvirtina faktas, jog prieš vedybas didesnė dalis žmonių turi įvairių meilių, prisirišimų, intymių kontaktų. O taip pat atsitiktinių lytinių santykių jau po vedybų. O taip pat žiūri į kitos lyties atstovus, fantazuoja apie juos, sapnuoja erotinius sapnus, lytinio akto metu galvoja apie kitą….

Aš manau, kad taip žmonės siekia realizuoti save kuo įvairiausiais būdais. Todėl dauguma žmonių savo viduje jau daug kartų patvirtino, kad jie nėra absoliučiai ištikimi vienas kitam. Apie tai žmonės vengia kalbėtis su savo sutuoktiniais , nes nujaučia, kad tai būtų šokas ir skriauda. Žmonės palaiko vienas kitame iliuziją - “mes sukurti vienas kitam”. Tai gražu. Visa kita - cinizmas.

“Nespręskite pagal save apie visus, gerbiamas cinike!” Nemaža dalis žmonių gali pasigirti nebent tuo, kad jie neturėjo lytinių santykių už šeimos ribų. Šitie žmonės labai mėgsta tai prisiminti , kai pasensta. Taip, išdidžiai jie pasako: "Su savo pačia aš išgyvenau penkiasdešimt metų ir buvau jai ištikimas”. Arba: ”man be mano vyro nieko nereikėjo”. Jauni žmonės žiūri į tokius svetimų senukų pareiškimus su keista ironija ir skepsiu. Jie nelabai tiki. Arba jiems tai neatrodo didelis nuopelnas.

Tačiau vaikams savo tėvų neištikimybė yra šokas. Juk mama pati gražiausia, tėvelis irgi. Kodėl tuomet? Atsiranda idėjų apie “blogą tetą” ar “blogą dėdę”, kurie suviliojo jų brangiausius žmones. Arba sugalvojama, kad vienas iš tėvų yra blogas - “tas , kur išėjo, nemyli mūsų.” Ant jo supykstama. Išėjęs yra nekenčiamas ir paslapčia mylimas.

Vaikai apskritai nori, kad tarp jų ir tėvų niekas nestovėtų. Jiems duok princus ir princeses, kurie “susituokė, gyveno ilgai ir laimingai ir numirė tą pačią dieną”.

Skyrybos – dalykas gana varginantis, pilnas pretenzijų, įsižeidimų, kalčių ieškojimų savyje ir kitame žmoguje. Galima suvokti jas kaip dramą, arba net kaip tragediją. Psichiatrai skyrybas priskiria prie vieno iš stipriausių stresų. O štai kinematografas skyrybas linkęs rodyti linksmiau. Filmas “Kramer prieš Kramer”- melodrama su komedijos elementais, “Skyrybos itališkai”- irgi. Apie neištikimybę sukurta nepaprastai daug anekdotų. Galbūt mes juokiamės iš to, ką patys labiausiai bijome patirti?

Taip, taip. Gyvename “sukandus dantis” dažnai todėl, kad bijome išsiskirti. Tuomet kyla baisi mintis: ”ką aš vienas darysiu?” Arba: “aš išprotėsiu nuo vienatvės”. Moteris su keliais vaikais skyrybas suvokia kaip košmarą: ”aš neišlaikysiu šeimos”. O kur dar butas? Reiškia, gyvenimas kartu pagrįstas, be viso ko, dar ir baimėmis.

Žinoma, būtų kitaip, jei šitos baimės netaptų vienintele sąlyga, kodėl žmonės kartu. Pavyzdžiui, kad abu tėvai turėtų išsilavinimą, finansus, draugų. Kad kiekvienas galėtų laisvai įsimylėti, bet neprisirišti. Ir neturėtų nuosavybės, kurią reikėtų kam nors paveldėti. Na, tokie utopiški žmonės iš Orvelo, Hakslio ar Zamiatino romanų apie ateitį... Tačiau mes gyvename ne ateityje, o dabar. Dabar mus riša su kitu žmogumi daug jausmų, jų tarpe ir meilė, ir atsakomybė, ir baimė, ir vaikai, ir turtas, ir sąžinė…. Man kažkodėl atrodo labai nykus gyvenimas, jei jame visą laiką turi būti sukandęs dantis. Taip vystosi netaisyklingas sukandimas.

Ir ne visai aišku, kodėl, prisiminiau vieną Rytų istoriją. Apie sugniaužtą kumštį.

“Vieną kartą mula nusileido į rūsį pasiimti iš ąsočio riešutų. Jis įkišo ranką ir ranka įstrigo ąsotyje. Mula keikėsi ir šaukė pagalbos. Gydytojai matė tik dvi išeitis - daužyti ąsotį ar pjauti ranką. Tačiau ąsotis buvo labai brangus. Ranka irgi. Pakvietė Nasrediną. Nasredinas pasakė: “klausykis manęs ir daryk, ką pasakysiu. Pirmiausia atgniaužk kumštį ir paleisk riešutus. “Mula paklausė. “Dabar atsargiai išsitrauk ranką”. Mula pakluso. “Tu burtininkas!-“susižavėjęs sušuko jis Nasredinui….”

O.Lapinas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Myli nemyli

Ar lietuviai pradėtų romantinius santykius su kolegomis? (16)

Susitikinėti su bendradarbiais gali būti rizikinga. Jei santykiai susiklostys blogai, darbo aplinka gali tapti nepakeliama abiem pusėms, tačiau pažinčių svetainės tyrimas atskleidė, kad lietuviai vyrai tokios rizikos nebijo. Tačiau daugumai moterų ir merginų tarnybinis romanas visiškai nepriimtinas.

10 klausimų, kuriuos turėtumėte užduoti savo antrajai pusei (58)

Mūsų dienomis įprasta su antrąja puse per daug viduje kunkuliuojančiomis emocijomis nesidalinti. Apjungus šį veiksnį su faktu, kad daugybė porų santykių pradžioje nesugeba pažinti vienas kito pakankamai, nieko keisto kad santykių eigoje dažnokai lipama vienas kitam ant skaudulių to nė neįtariant.

Seksualinė laimė metų neskaičiuoja (145)

Pagyvenusių žmonių seksualumas – nepripažinta teritorija, juk seksas šiandien asocijuojasi su jaunyste. Ne vienam vis dar sunku patikėti, kad užsiimti seksu niekada nevėlu.

Karšti patarimai pakels į dar nepatirtas malonumo aukštumas (28)

Išgirdę terminą „ekologinės pusiausvyros netrikdantis seksas“ turbūt įsivaizduojame du jogos mėgėjus, panirusius į kūniškus malonumus miške. Tenka pripažinti, kad didelė dalis žmonių skiria dėmesio tam, ką sekso metu deda į savo kūną ir šalia jo.

Mitai apie seksą, kuriais neverta tikėti (55)

Kiekvieną dieną konsultacijose seksologai girdi klientų mintis ir įsitikinimus apie seksą, kurie ne tik klaidingi, bet tiesiog griauna jų intymų gyvenimą.