Mes su vyru pragyvenom 28 metus, o dabar jau šešti metai didžiulė praraja skiria mus... Jis sutiko kitą moterį, pirmais metais ištisus mėnesius dirbo ir gyveno greta/kartu/užsienyje, komandiruotėse, kai grįždavo, susirašinėdavo, kalbėdavo, susitikdavo.
Mūsų santykiai gyvenant buvo labai gražūs. Pasistatėme namus, užauginome vaikus, bendravom ir dalindavomės viskuo. Kai sužinojau apie neištikimybę, labai susijaukė viskas: jausmai, namai, elgesys, tapau ligota, jautri, užklupo gili depresija...
Vyras grįždavo namo, padėdavo visus darbus, rėmė finansiškai, bet tarp mūsų nutrūko viskas, liko tik tyla. Dabar jau praėjus tiek laiko jų susitikimai suretėjo, bet pokalbiai SMS išliko. Jis sako, jog jam taip patinka, jam gerai ir visus tuos metus jis visai nekreipė dėmesio į mano būseną, jausmus, tylėdavo kaip žemė, bet kokių pokalbių vengė, tai viską neigdamas, tai didžiuodamas, jog myli abi.
Manęs neskriaudžia, elgiasi kaip su kaimyne. Gyvename tame pačiame name, viską kartu dirbame, bet jokių normalių pokalbių, santykių, visiškai atsisako eiti kartu. Visur einu, ką noriu darau, gyvenu viena. Myliu savo vyrą, nors mane kankina jau šešeri metai ir jis būna kartu tuose pačiuose namuose, jei nuotaika, ir į miestą pakviečia eiti, ir darbus nudirbti padeda.
Klausimas: kaip man elgtis, kaip bendrauti, kaip išlaukti ir ar ateis diena, kai jis paliks meilužę visam ir gyvensime kaip tikri sutuoktiniai su bendrais rūpesčiais, savo ir mūsų daugelio vaikų bei 7 anūkų džiaugsmais sėkmėmis bei nesėkmėmis.
Taip pavargau laukti ir laukti... bet nenoriu pirma žengti žingsnio ir galutinai viska suardyti. Vis dar tikiu...
KARTU, BET NUTOLĘ
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Laba diena,
Manau, kad didžiulė praraja, kurį skiria jus jau šešti metai, atsirado ne dėl meilužės. Tikriausiai jūsų vyro meilužė atsirado dėl to, kad tarp jūsų išaugo praraja. Todėl gyvenimas be meilužės būtų įmanomas tuo atveju, jei jūs vėl suartėtumėte. O tam, kad jūs suartėtumėte, laukimas nepadeda. Padeda tai, kas gamtoje traukia žmones vienus prie kitu - žadamas džiaugsmas ir įdomumas.
Todėl atsakymas bus iš dviejų dalių - pirmoje – susipažinti su tikrove.
Antroje - įjungti vaizduotę.
Yra dalykų, kurių mes galime tik laukti. Mes galime laukti, kol pasibaigs žiema ar pasikeis orai. Ir tai paskutiniu metu mokslininkai jau moka išvaikyti debesis ar dirbtinai sukelti lietų. Tik šis metodas prieinamas ne visiems ir taikomas vos keliose šalyse. Kitur tai arba per brangu ar nežinoma. Įvaldyti savo santykius su vyru, atgaivinti juos taip pat nėra paprasta, nes tai irgi nelabai žinomas ir daug kainuojantis užsiėmimas.
Kainuoja jis ne pinigų, o darbo. Bet darbo ne kaip pareigos, o kūrybinio darbo, t.y. tokio, kokį mes dirbame su įkvėpimu. Taip, kaip bebūtų keista, atkurti santykius galima taip, kaip kuriamos simfonijos, tapomi paveikslai, šokami improvizaciniai šokiai bei rašomi eilėraščiai. Ir tai nėra „nufantazavimas“.
Gamta yra kūrybinga - pažiūrėkite, kaip vasaros pradžioje tikros bitės sukasi aplinkui tikras gėles. Šis darbas, beje, reikalingas tam, kad jūs nuo lūkesčių ir fantazijų pereitumėte prie tikrovės. Juk santykiai dažniausiai atšąla, kai sutuoktiniai nepažįsta tos kitos - kūrybinės - tikrovės arba pažinti jos nenori. Jie pažįsta tik viena - kad nugyventi gyvenimą REIKIA GRAŽIAI. Kokia gi ta tikrovė, kurią reikia pažinti?
Tikrovė yra tai, kokia jūs esate iš tiktųjų ir koks iš tikrųjų yra jūsų vyras. „Iš tikrųjų“ reiškia: ko jums ir jam reikia lovoje, bendravime, ko jūs tikitės iš artimo žmogaus išgirsti, pamatyti ir pajusti. Tai jūsų nenutapyti paveikslai, nesukurtos eilės, nepašokti šokiai. Tai - nerealizuotos seksualinės fantazijos. Jos nėra gražios kitiems žmonėms. Bet jos yra ir yra tik jūsų.
Kaip jums atrodo, kodėl vedę žmonės eina pas prostitutes ar susiranda meilužių? Nes jie yra tokie „pagedę“? Nes jiems malonu skriausti savo artimuosius? Nes jie neturi atsakomybės jausmo?
Susituokę žmonės neieškotų meilužių, jei neturėtų iliuzijų, kad tie kiti žmonės kaip tik ir suteiks jiems tai, ko trūksta lovoje. Žmonės nebendrautų su kitais žmonėmis, jei tas bendravimas nežadėtų būti įdomesnis, gilesnis, nei bendravimas su sutuoktiniais.
Ir jei net mes girdime, matome ir jaučiame santuokoje tai, ko tikimės, mes neužsibūname ilgam su tuo, kai viskas gražu ir ramu. Mes užsinorime kažko naujo su kitais, kurie labai žavingai ir viliojančiai kalba, atrodo bei liečia mūsų kūnus. Mes žinome jų kainą, ir žinome savo sutuoktinių kainą.
Bet mums neužtenka „gražiai nugyventi gyvenimą ir užauginti vaikus“. Galbūt šis faktas buvo amžiams slepiamas, ypač turint omenyje, kad dauguma žmonių nesulaukdavo penkiasdešimties metų. O dabar dauguma žmonių sulaukia.
Jūs rašote, kad jūsų vyras nelabai pasakodavo jums, ko jis nori, ir ar jūs pasakojote jam, ko norite pati? Ar išdrįsdavote pasakyti tai pati sau? Ir vienas iš žingsnių - kalbėtis su vyru apie tai labai atvirai ir ligai. Net jei jis iš pradžių viską neigtų. O kitas žingsnis - žaisti kartu su savo vyru taip, kaip niekas kitas nežaidžia. Šokti su juo savo šokį - naują, tokį, kurio jokia meilužė nesugalvotų. Būti jam visuomet nauja, nepažįstama, kitokia.
Pasakykite, prašom, kas jūsų giminėje atrodė jums įdomi moteris? Ne, ne „kuoktelėjusi“ ar „keista“, bet būtent įdomi, žavinti jus?
Atkreipkite dėmesį: ar ji siekdavo būti „kaip visos“? Ar labai jai rūpėjo, kaip ji atrodo kitiems ir ką jie pasakys?
Kas man patiko jūsų laiške, tai jūsų pasiruošimas priimti situaciją tokią, kokia ji yra. O kas nepatiko, tai jūsų posakis „myliu savo vyrą, nors jis mane kankina jau šešti metai“. Galbūt ne man vienam tai nepatinka, kai žmogus savo santuoką sieja su posakiu „mane kankina“. Santuoka, kurioje sustoja kūryba, ir yra kankinimasis.
Santuoka nebūtinai turi būti rojus ar visų norų išsipildymas, tačiau kankintis joje gali tik tos moterys, kurios nustoja būti kūrybingos: jos bijo to, „kaip kvailai ar nedorai aš atrodysiu“. Ir bijo tos, kurios šitą palikimą gavo iš savo protėvių.
Jos tarsi perima iš savo mamų ir močiučių estafetę ir kartoja savo giminės moterų kančias dėl jų, tų protėvių sielos žaizdų. Juk tai atrodo labai lojalu ir netgi kilnu - NEGYVENTI GERIAU UŽ SAVO GIMINĖS MOTERIS. Tarsi tai būtų nesąžininga: jos taip kankinosi, tad kaip aš čia gyvensiu džiaugdamasi?
Jūs pasakysite, kad didelė dalis jums žinomų moterų gyveno panašiai: pradžioje, „kol buvome jauni“, jos mylėdavo ir džiaugdavosi savo vyrais, augindavo vaikus ir įsikurdavo namus. Po to kažkas atsitikdavo: ar vyras užgerdavo, ar susirasdavo kitą, ar „nesutapdavo charakteriai“, ar prasidėdavo smurtas šeimoje.
Tikriausiai ir jūsų giminėje buvo tokių atvejų. O jei nebuvo, tai moterys būtinai žiūrėdavo į seksą kaip kankinimąsi, santuoką suprasdavo tik kaip vaikų auginimo vietą, o iš visų pramogų vertindavo tik giminaičių atvykimą į svečius ir vakarus su televizoriumi – kai atsirado šis prietaisas.
Pagalvokite: jei jūs išaugtumėte ne toje giminėje, o kitoje - kur žmonės turi humoro jausmą, kur moterys save realizuoja, kur yra seksas - ne kankinimasis, o vienas iš didžiausių žmogui duotų džiaugsmų - kokia jūs tuomet būtumėte? Ir ar iš jūsų tokios norėtų eiti vyras ieškoti meilužių? O jei eitų - ar jūs irgi sėdėtumėte ir kankintumėtės, laukdama nežinia kokios palaimos?
Žinoma, kad ne. Todėl padarykite vaizduotėje eksperimentą - pagyvenkite vieną mėnesį taip, tarsi būtumėte ne lietuvė, o... tarkime, prancūzaitė! Taip, išaugusi Paryžiuje, inteligentiškų žmonių šeimoje. Mokanti ne tik savo laiške dėti skyrybos ženklus, bet ir reikšti mintis poetiškai. Tokia, kuri skaito keliomis kalbomis, vaikščioja į geriausius koncertus, dainuoja ir tapo bei prisimena, kaip močiutės savo akimis matydavo garsių filosofų ir politikų kalbas.
Jos gyvendavo aktyvų gyvenimą ir nebijojo jo. Ir gyvenimas apmokėdavo joms už tai laisve, džiaugsmu bei meile. Jums nereikia lyginti savo gyvenimo su šiuo, išgalvotų gyvenimu. Jūs tik pagyvenkite, tarsi taip būtų. O tada pažiūrėkite, kas atsitiks jums ir jūsų vyrui. Atsitiks tikrovėje.
Sėkmės jums
Olegas Lapinas
