Kai išteki už savo mokyklos meilės, ir jis yra tavo pirmas ir vienintelis seksualinis partneris, ateina laikas, kai protas ima klaidžioti, kad ir nekaltai. Bent jau man taip buvo.
Nors nebuvau nekalta, kai tekėjau, vis susimąstydavau – net kai dar mokiausi mokykloje, ir apie vestuves nė negalvojau – ką reiškia mylėtis su kuo nors kitu. Bet pernelyg branginau mūsų santykius, kad apie tai kalbėčiau garsiai, nes baiminausi, kad tyrinėjimai ir eksperimentavimas gali juos sugriauti. Todėl užgniaužiau smalsumą įtikinusi save, kad jis mane veda iš doros kelio.
Po 16-os santuokoje nugyventų metų mano vyras susirado kitą. Nuoširdžiai manau, kad jis išėjo ne ieškodamas sekso, bet ieškodamas emocinio ryšio kartu su seksu – būtent šito derinio jis nesulaukė iš manęs.
Mes ne tik nesutarėme jau daug metų, bet tuo metu ir gyvenome skirtingose pasaulio pusėse, nes aš nesutikau su jo sprendimu persikelti į Honkongą. Jau buvome ten gyvenę trejus metus, kai vaikai buvo maži, ir aš nenorėjau vėl ten vykti jau visam laikui. Nors žinojau, kad jis jaučiasi emociškai ir seksualiai apleistas (kaip ir aš), buvau tokia naivi, kad tikėjau, jog net tokiomis aplinkybėmis abu liksime ištikimi vienas kitam, nes mes abu niekinome neištikimybę.
Negaliu sakyti, kad vis dar tebekaltinu savo vyrą tuo, kad susirado kitą moterį – nors kai apie tai sužinojau, išsakiau daug kaltinimų. Buvau prislėgta. Iš pradžių maniau, kad taip nutiko, nes per daug jį myliu. Iš tiesų jį mylėjau, bet nebejutau jam jokios aistros. Nuo tada, kai jis pasinėrė į savo darbą ir karjerą, o aš pasinėriau į mūsų trijų vaikų auginimą, mudu abu nebesirūpinome vienas kito emociniais ir fiziniais poreikiais.
Praėjus puspenktų metų nuo išsiskyrimo suprantu, kad mano pykčio šaknys glūdėjo užgautoje savimeilėje. O kas ta antroji moteris, išgelbėjusi mane nuo seksualinės monotonijos? Šiandien ji yra mano buvusio vyro antroji žmona. Jei ne ji, aš ko gero dar ilgai būčiau gyvenusi seksualinėje pelkėje, ko gero visą amžinybę, kol mirtis mus būtų išskyrusi. Mano vyras ir aš oficialiai nutraukėme santuoką vieną sekmadienį. Po trijų mėnesių, praleistų maldaujant, verkiant, vemiant, nekenčiant jo ir nekenčiant savęs, atėjo palengvėjimas, kad pagaliau viskas baigta.
Lygiai po savaitės aš buvau kito vyro lovoje – su juo susipažinau internetu. Tačiau sekso paskirtis tą popietę nebuvo vien tik fizinių poreikių patenkinimas. Troškau emocinio artumo, kad ir trumpam, kol mylėjomės. Po to susitikinėjome daug kartų, bet išsiskyrėme, bet santykiai neprogresavo taip, kaip tikėjausi. Jis nelaikė mūsų santykių išskirtiniais, ir iš pradžių mane tai labai žeidė, bet kai santykius nutraukiau, supratau, kad tai buvo dovana, kurios iš pradžių neįžvelgiau.
Po to buvo daugiau vyrų. Vieni jų tapo mano „vaikinais“, kiti – ne. Kai kurie buvo geri lovoje, bet dauguma – ne. Buvo vyrukas, kuris labai greit baigdavo (atodūsis), ir vienas, kuris vis niekaip nebaigdavo (du atodūsiai). Vienas vyrukas lovoje buvo labai egoistiškas, o vienam kaip tik trūko „vyriško“ egoizmo. Vyrų buvo įvairių, bet labiausiai man patiko tai, kad tai buvo nauja, tai jaudino, tad net nelabai geras seksas man buvo vertinga patirtis.
Dabar, kaip brandaus amžiaus sulaukusi moteris gali pasakyti, kad man labai patinka mylėtis.
O tada atsirado vyras, kurio geidžiau visa savo esybe, kuris padėjo man suprasti, kad vis dar neradau savo antrosios pusės, vyras, kuris man suteikė tokį intymumo ir sekso derinį, kokio troškau.
Kai tik išsiskyriau su vyru, iškart ėmiau ieškoti monogaminių santykių, nesuvokdama, kad galbūt ne tokių santykių aš norių arba dar svarbiau – nesu tokiems santykiams pasiruošusi. Žvelgdama iš perspektyvos galiu tvirtai pasakyti, kad tikrai nebuvau pasiruošusi. Mylėdamasi su skirtingais partneriais įsipareigojimo kontekste ir be jokių įsipareigojimų sužinojau daugiau apie save, nei apie vyrus, su kuriais buvau.
Esu seksuali būtybė. Man patinka ir fizinis sekso aspektas, bet dar labiau patinka tas ryšys, kurį jaučiu mylėdamas, net jei tas ryšys naujas arba laikinas. Mane guodžia mintis, kad bent kelias trumpas akimirkas mes dalijamės tuo, kas tarp mudviejų ypatinga ir unikalu.
Taip pat geriau pažinau vyrus, su kuriais buvau. Manau, kad tai, kaip vyras elgiasi su moterimi lovoje, atskleidžia, kaip jis su ja elgsis gyvenime. Iki šiol ši mano teorija pasitvirtino.
Šiuo metu, praėjus trejiems metams po oficialių skyrybų, mudu su buvusiu vyru sieja tai, ką aš vadinu „darbiniais santykiais“ – bendraujame beveik išskirtinai tik klausimais, susijusiais su mudviejų vaikais. Beveik. Mūsų dabartinis bendravimas labai primena mūsų buvusią santuoką – jį sudaro nuoširdūs pokalbiai ir staiga kilę bei taip pat greitai nurimę ginčai dėl ne itin svarbių dalykų. Kartais aš paklausiu jo nuomonės kokiu nors klausimu, o kartais – jis manęs. Mes sutariame.
Kaip vieniša vidutinio amžiaus moteris galiu nuoširdžiai pasakyti, kad man patinka seksas. O dar labiau patinka tai, kad sulaukusi 43 metų turiu daugiau seksualinės patirties, jaučiuosi pasitikinti savimi ir priimanti savo kūną bei savo emocijas labiau nei visą savo ankstesnį gyvenimą. Tad skyrybos, kurios iš pradžių man buvo skausmo šaltinis, galiausiai virto malonumų šaltiniu.
