Pamenu, kaip vakar, kaip Jis atvėrė duris ir sustingo mane pamatęs. Paskui nenuleisdamas nuo manęs akių, pakvietė užeiti, galantiškai padėjo nusiimti paltuką ir pakvietė prie stalo. Dabartinis mano vyras visą vakarą nuo manęs nenuleido akių. Kaip vėliau mano draugė, jo pusseserė, sakė, kad dar nėra jo tokio sutrikusio mačiusi. Man grįžus namo, neišėjo iš galvos mūsų susitikimas. Svaigau mintimis apie jį!
Kitą dieną mes vėl susitikome ir pažadėjome vienas kitam, kad bendrausime, nors jam ir reikia tuojau pat išvykti atgal į užsienį. Mums užgimė meilė iš pirmo žvilgsnio, palikome savo tuometines antrąsias puses ir laukėme vienas kito. Kasdieniniai skambučiai, nemigos naktys, ilgi pokalbiai telefonu iki ryto. Degėme meile, jausmais ir susižavėjimu vienas kitu! Jis buvo mano svajonių vyras! Toks šiltas, rūpestingas, dėmesingas, be galo gražus, atjaučiantis žmones, kupinas meilės, visada gerai nusiteikęs, ir dar daug galėčiau vardinti vieną po kitos savybes, kurios mane traukte traukė.
Po kelių mėnesių, kai jis grįžo į Lietuvą, mes džiaugėmės vienas kitu ir stebėjomės, kaip staigiai likimas mus suvedė, pasuko ilgai nusistovėjusių gyvenimų linijas ir suvedė mus – vienas kitam ypatingus žmones. Nieko nelaukę sukūrėme šeimą, neilgai trukus susilaukėme sūnelio. Mūsų sūnelis be galo skubėjo gimti ir atėjo į šį pasaulį mėnesiu anksčiau.
Vyras dalyvavo gimdyme, nepaliko manęs vienos nei akimirkai. Pamenu laimės ašaras jo akyse, kuomet pamatė mūsų angelėlį. Tai – nepamirštama akimirka. Gyvenimas mūsų sukosi, kaip pašėlęs – čia su mažuoju visi kartu išvykome gyventi į Šveicariją, pagyvenę ten pusę metų, grįžome į Lietuvą.
Norėjome turėti savus namus, nesisėdėjo Lietuvoje. Vėl po pusmečio išvykome gyventi į Prancūziją. Keliavome ir gyvenome pasakiškai, sūnus augo prie žydros Viduržemio jūros. Mes mėgavomės gyvenimu, meile, džiaugėmės savo šeima, didžiavomės vienas kitu. Mano vyras visuomet kartojo, kad nori, jog jo šeima turėtų visa, kas geriausia, kad mes gyventume kaip rojuje. Mes ir gyvenome kaip rojuje, mūsų meilė degte degė, mes džiaugėmės gyvenimu, atrodė geriau ir būti nebegali! Gyvenimas, kaip pagal projektą nupieštas klostosi. Užauginsime sūnų, planavomės antrą vaikelį ir svajojome apie orią senatvę kartu, kažkur kur gražu, šilta ir gera.
Šių metų rugpjūčio mėnesį pažymėjome dviejų metų vedybų sukaktį. Du metus kartu! Laimingi, įsimylėję, tokį turtą turime – mūsų gražią ir darnią šeimą! To paties mėnesio pabaigoje grįžome visi į Lietuvą, aplankyti artimųjų, statytis namo... Džiaugiausi, kad su sūnumi galėjau kartu grįžti ir svajojau, kaip lakstysime krykštaudami, kol tėtis darbuosis prie mūsų namų!
Tačiau, įvyko lūžis mūsų pasakoje... Kitą naktį po mūsų grįžimo, mano vyrui pasidarė labai blogai, iškviečiau greitąją pagalbą ir išvežiau į ligoninę... Keletas šlykščiausių valandų laukimo... Ir gyvenimo šviesa užgęso mano akyse. Staigi mirtis išplėšė iš rankų mano mylimąjį, vos spėjusį sulaukti Kristaus amžiaus.
Aš jam nespėjau dar kartą pasakyti, kaip jį myliu, apkabinti, priglausti prie savęs ir pažadėti užauginti gerą sūnų... Grįžusi namo, negalėjau paaiškinti mūsų sūneliui, kad nebeturime savo gyvenimo turto – tėtės. Jis per mažas suprasti, neturi nei dviejų metukų.
Gyvenimas yra negailestingas. Čia duoda, leidžia mylėti, tikėtis, svajoti, džiaugtis gyvenimo laime – pačia nuostabiausia šeima, pačiu geriausiu ir be galo mokančiu mylėti vyru, ir čia atima. Namo vyras taip ir nespėjo pastatyti, teko man statyti... kapelį.
Nors ir išdraskė negailestingas likimas mūsų šeimą, aš savo vyrą visada prisiminsiu pačiais gražiausiais prisiminimais. Skauda mylinčią širdį, tačiau aš niekada nepamiršiu jo tobulos šypsenos, grožio, juoko, linksmų šokių su sūnumi iš labo ryto, auštančios kavos kvapo, kurį kasryt jaučiau vos tik pramerkusi akis, arba kaip jis kviečiasi mus eiti kartu prie jūros „mano mažučiai, eime“... Niekada nepamiršiu, kokią pasaką JIS, ne gyvenimas, bet mano vyras man suteikė! Trumpą, bet tokią gražią, kurios dauguma žmonių per visą savo gyvenimą nepatiria!
Aš jį myliu, ir mylėsiu amžinai, nes jis pats Ypatingiausias žmogus mano gyvenime! Tiesiog, likimas taip nusprendė, kad jis dabar mūsų sūnutį ir mane saugo iš aukštai, ir mes jam šypsomės, linkėdami ramybės...
Ramunė
Dėkojame Ramunei už istoriją! Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus bei laimėti puikių prizų!
