Žmogus ratukuose. Atrodo, kad į tokią situaciją pats niekada nepateksi. Regis, toks žmogus yra labai nelaimingas ir tarsi išbrauktas iš šiandienio hedonistinio pasaulio ir jo teikiamų galimybių. Ir neįgaliajam telieka tyliai užsisklęsti savo vienatvėje arba graudžiai verkšlenti, tikintis labdaros ir užuojautos. Ar galima pasipriešinti šiam standartui? Galima!
Vežimėlis, neįgalumas
© DELFI
Dar netolimoje praeityje neįgalių žmonių tiesiog „nebuvo“, sovietinėje visuomenėje tariamai neegzistavo nei skurdas, nei kitaminčiai. O kai nėra žmogaus, nėra ir problemos – nėra jo poreikių, rūpesčių ir džiaugsmų. Totalitarinėse valstybėse nepageidaujamas žmogus neturi ne tik paprasčiausių pilietinių, bet ir asmeninio gyvenimo teisių.

Neįgaliųjų sovietinis pogrindis

Prieš 29 metus susituokę Vlada ir Povilas Gribėnai buvo pirmoji pora ratukuose, kurios meilė įveikė sovietinės diskriminacijos užtvaras – jie susituokė tik gavę specialų vykdomojo komiteto leidimą, nes, pasirodo, judėjimo negalią turinčių žmonių santuoka sovietinėje sistemoje irgi gali prieštarauti valstybės ideologijai.

Prisimindama tuometinę situaciją V. Gribėnienė sako, kad sovietmečiu neįgalus žmogus buvo šeimos skausmas ir nelaimė, jis valstybei ne tik nerūpėjo, bet tiesiog neegzistavo.

Moteris ratukuose – nuo 1971-ųjų, bet tik nuo 1988-ųjų įsitraukė į Lietuvos invalidų draugijos veiklą. Vėliau ji pavadinta Žmonių su negalia draugija, atsisakius diskriminuojamo žodžio „invalidas“ (lot. invalidus – bejėgis, silpnas). Iki tol tokie žmonės susitikti ir bendrauti galėdavo tik pogrindyje, tarpusavio kontaktai dalijantis patirtimi ar bandant spręsti paprasčiausias problemas būdavo nelegalūs.

Net tokia buitine smulkmena – kai P. Gribėnas panoro įsigyti naujas kelnes, buvo nusistebėta: negi ir žmogus ratukuose turi tokius pat poreikius?

Iki šiol Gribėnai prisimena, kaip sovietmečio gūdumoje jų ir dar kelių žmonių noras apsilankyti Operos ir baleto teatre buvo nepasiekiama svajonė. Ne tik dėl nepatogaus privažiavimo ar neįrengtų specialių vietų. Anuometinis teatro vadovas, kurio pavardės pašnekovai kilniaširdiškai neatskleidė, tiesiai išrėžė, kad neįgalieji tik gadintų teatre vaizdą ir todėl jų ten niekas neįleis.

Įvaizdis

Šiandien apie žmonių su negalia problemas kalbama nemažai, ypač TV laidose, siekiant visuomenę informuoti apie kitokio gyvenimo patyrimą ir bandant pagelbėti vienam kitam nelaimėliui. Būtent tokia žiniasklaidos pozicija yra dažnai klaidinga ar net įžeidžianti, teigė kalbinti pašnekovai.

Vilniaus Valakupių reabilitacijos centro Organizacinio sektoriaus vadovė Regina Šileikytė jau keliolika metų vežimėlyje, tačiau nepanaši į gyvenimo nuskriaustą ar nelaimingą moterį: jaunatviška, stilinga apranga, subtilus makiažas ir trykštanti energija. Ir net šiuolaikinės moters gyvenimo tempas – daugybė darbo, dalykiniai susitikimai, vakarėliai su draugais, kelionės ir mylimas žmogus šalia. Ir jokių verkšlenimų apie sunkų gyvenimą ar išskirtinio dėmesio poreikį.

„Gyvenu taip, kaip ir daugelis – panašios problemos, panašūs džiaugsmai. Anksčiau visur eidavau – dabar važiuoju“, – sako pašnekovė. Anot jos, gyvenime daugumą dalykų lemia žmogaus požiūris į situaciją: dėl įvairiausių priežasčių galima izoliuotis nuo pasaulio, skųstis ir jaustis labai nelaimingam. Bet galima objektyviai įvertinti situaciją ir pabandyti kurti savo gyvenimą, įgyvendinti svajones ir įveikti sunkumus.

V. ir P. Gribėnai taip pat sutinka, kad TV ekranuose formuojamas nelaimingo neįgalaus žmogaus įvaizdis tikrai neatspindi tikrovės – fizinė negalia dar nereiškia, kad esi pasmerktas skurdui ir vienatvei. Kaip žmogus patyręs traumą gyvena toliau, iš esmės priklauso nuo jo paties. Iš pradžių labiausiai reikalinga artimiausių žmonių pagalba ir supratimas, kol susitaikoma su nauja realybe. Vėliau pats neįgalusis turi tikrai nemaža galimybių gyventi visavertį gyvenimą.

Galimybės šiandien

Lietuvoje jau nemaža visuomeninių nevyriausybinių organizacijų, vienijančių žmones su negalia ir suteikiančių jiems ne tik konkrečią pagalbą, bet ir organizuojančių įvairiausias pramogas. Žmonių su negalia sąjunga kasmet organizuoja žygį baidarėmis, šokių vakarus. Žmonių su stuburo pažeidimais asociacija rengia drabužių kolekcijų pristatymus – demonstruojamos mados, sukurtos būtent tokiems žmonėms. Be to – dar stovyklos prie jūros, kalbų kursai, susitikimai su svečiais iš užsienio, sporto klubai, dalyvavimas parolimpinėse ir net ralio varžybose.

Valakupių reabilitacijos centre žmonėms po traumų suteikiama įvairiausia nemokama pagalba ir paslaugos. Tai profesinė, socialinė ir medicininė reabilitacija, įvairūs profesiniai mokymai, centro specialistų pagalba ieškant darbo.

V. Gribėnienė asmenine patirtimi paneigia mitą, kad žmogui su negalia reikia globos ir užuojautos – ji Žmonių su negalia Molėtų rajono skyriaus pirmininkė, jau penkios kadencijos Molėtų rajono tarybos narė. Savo populiarumu nusileidžia tik merui Valentinui Stundžiui, o nuo 1998-ųjų – Molėtų miesto garbės pilietė.

Šiandien patogūs prekybos centrai, daugelyje vietų neįgaliesiems pritaikyti šaligatviai, kai kur net ir visuomeninės paskirties pastatai žmonėms su ratukais jau leidžia pasijusti neatskirtiems nuo visuomeninio gyvenimo ir įvairių renginių. Ir nors visą infrastruktūrą dar reikėtų gerokai patobulinti, tačiau žmonės džiaugiasi ir tuo, kas jau yra.

Užimtumas

R. Šileikytė sako, kad pažiūrėjus daugelį TV laidų gali susidaryti įspūdis, kad žmogus vežimėlyje yra šeimos ir valstybės išlaikytinis. Žinoma, pasitaiko įvairių situacijų. Tačiau pašnekovė dar kartą tvirtina, kad daugelis dalykų priklauso nuo paties žmogaus noro ir užsispyrimo. Ji pati irgi ne vilnietė ir prieš dešimtmetį net keletą metų negalėjo sostinėje išsinuomoti buto vien tik dėl to, kad žmonės nenorėjo įsileisti savarankiškos, tačiau vežimėlyje sėdinčios merginos. Ką jau kalbėti apie geresnį darbą. Tačiau atkaklumas padaro savo. Beje, visuomenė keičiasi.

„Šiandien jau yra pakankamai tolerantiškų ir geranoriškų darbdavių, kai kurie net nuperka savo darbuotojams brangesnius, patogesnius vežimėlius“, – pasidžiaugė pašnekovė. Ir valstybė pamažu skatina tokių žmonių integraciją, pirmus metus mokėdama žmogui minimalią algą, antrus – pusę jos. Taigi darbdaviui belieka sumokėti kitą atlyginimo dalį bei mokesčius.

Nauja realybė

R. Šileikytė pasakoja, kad po įvairių traumų žmonėms būna sunkiausia susitaikyti su nauja realybe – kai laimingą žmogų ištinka krizė. Vyrai ypač skaudžiai išgyvena lytinės funkcijos sutrikimus, tačiau šiuolaikinė medicina ir tokiems jau gali gerokai pagelbėti.

Nepaisydama nieko, moterų meilė dažniausiai atlaiko įvairius išbandymus. Vyrai, deja, gana greitai ima dairytis kitos partnerės.

Pašnekovė sako, kad iš pat pradžių reikalingiausia sveiko sutuoktinio pagalba ir supratimas, kai jo artimą žmogų kamuoja didžiulis fizinis ir psichologinis stresas. Tačiau vėliau, kad tarpusavio santykiai būtų visaverčiai, turi stengtis abu sutuoktiniai. Būtent nuolatiniai neįgaliojo dejavimai ar pavydo priepuoliai, bet ne pati situacija gali tapti skyrybų priežastimi.

Tolerancija

Amžinas jaunosios kartos nihilizmas ir dejonės, kad pasaulis ritasi į bedugnę, daugumai žmonių su negalia sukelia tik šypseną. R. Šileikytė sako, kad būtent paaugliai yra toji visuomenės dalis, kuri nesistebi išvydusi žmogų ratukuose, įkyriai nespokso ir nelaido užuojautos kupinų žvilgsnių ar replikų, bet sugeba paprastai ir nuoširdžiai prieiti ir mandagiai pagelbėti, kai prireikia.

To nepasakysi apie vyresnio amžiaus žmones, jie kartais tiesiog ima niršti, jei medikas poliklinikoje įleidžia neįgalųjį be eilės; smalsiai apžiūrinėja ir aptarinėja, tiesmukai pateikia pačius netaktiškiausius klausimus – kas tau atsitiko, turbūt tau labai blogai, iš ko tu gyveni?

Optimizmas

Kalbinti mieli žmonės ratukuose papasakojo apie savo darbus, keliones, kasdienybę. Imi suvokti, kad kalbiesi ne su neįgaliuoju, laukiančiu pagalbos, bet kuriančiu, mylinčiu, dirbančiu, padedančiu ir kitiems tapti laimingiems žmogumi. „Nors Dievas nedavė geros sveikatos, bet davė daug gerų žmonių aplinkui ir laimingą, kupiną meilės santuoką“, – džiaugiasi sutuoktiniai Gribėnai iš Molėtų.

Baigdama pokalbį su pašnekovais dar kartą supratau seną tiesą, kad laimę surasti – taip pat dovana, jos nebus daugiau dėl to, kad šalia esančiajam skauda labiau nei tau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo nariai nenori įteisinti savo atostogų (41)

Dar 2005 metais gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamentarams reikia įstatymu...

Po rekonstrukcijos atidarytą „Maximą“ sekmadienio vakarą užliejo vanduo gedimas parduotuvėje likviduotas (176)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1393)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (5)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...

Norite užauginti sveikus vaikus? Sekite suomių pavyzdžiu (3)

Aktyvūs vaikai yra ne tik laimingesni, bet pasižymi geriau išlavintais gebėjimais, sveikatos...

Persigalvojo: su slaptažodžiais nebereikia tiek vargti (7)

Tikriausiai jūsų slaptažodis – paini raidžių, skaičių ir punktuacijos kombinacija. Pasirodo,...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (11)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (77)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (42)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...