Koks žmogus yra galingas, kiek daug jis gali. Savo minčių, savo pasirinkimo dėka jis puošia visatą. Ir jei kiekvienas žmogus savo mažytį gyvenimą nugyventų garbingai, būdamas taikoje su savimi ir pasauliu, sukurtų Žemėje rojų. Gyvenimą nugyventi reikia taip, kad jam baigiantis išeitum ne iš vieno pragaro į kitą, o iš vieno rojaus į kitą.
Buvo vidurdienis. Bare prie stalelio sėdėjo vyrukas. Iš išvaizdos jis atrodė maždaug 40 metų amžiaus. Viltė praėjo pro šalį. Jis buvo toks seksualus, jai net kojas pakirto. Jis pakvietė ją prisėsti šalia. Jie kalbėjosi ilgai ir vis vienas kitam šypsojosi. Atrodė, kad žmonės susitikę po daug metų, pažįstami.
Viltė truputį flirtavo, labai norėjosi jam patikti. Vyrukas buvo stambaus sudėjimo,su barzda, todėl ir atrodė jos metų. Viltei šiemet sukako 40 metų. Ji galvojo, kad jau gyvenimas baigėsi, bet sutiko jį – savo svajonių princą. Jų akys susitiko, jo rudos akys šypsojosi jai. Jie abu kalbėjosi akimis. Jis pagaliau prisistatė: Vincentas. O ji pagalvojo, koks jo negražus senovinis vardas.
Princas sėdėjo pasitempęs, išdidus, elegantiškas, su baltais marškinėliais ir šviesiais džinsais. Jis atrodė kaip iš kitos planetos. Matėsi, kad jį auklėjo karalienė.
Pasivaišinę truputį bare, jie patraukė į priešingas puses, susikeitę tel. numeriais. Viltė žinojo, kad jis toks gražus, toks elegantiškas tikrai jai nepaskambins ir neparašys, tik iš mandagumo paprašė. Juk daug panelių gražių buvo bare.
Pirmas vakaras buvo siaubingas. Viltė kaip ant adatų visa buvo sudirgusi, vis kažko laukė. Skambutis. Ragelyje pasigirdo neramus vyriškas balsas. Čia Vincentas. Ačiū Dievui ir visiems švenčiausiems, tai jis, jis, jis paskambino būtent man. Valio. Tai pergalė.
Taip ir prasidėjo jų audringas romanas. Viltė buvo iš Klaipėdos, o jis atvykėlis, taip ir nepasakė iš kur, tik nuomojo kambarį pas kažkokią piktą bobutę. jJe susitikinėdavo pajūryje, braidydavo, vaikščiodavo jūros pakraščiu, nes buvo jau rugsėjis, vanduo šaltas...
Kartais man atrodydavo, kad aš jo noriu, o kartais atrodė, kad mus sieja tik draugiškumas. Tik vėliau sužinojau, kad jam tik 20 metų, o man – 40 metų. Tai koks gali būt ryšys tarp jauno vaikino ir jam į motinas tinkančios moters? Supratau, kad nebereikia mums susitikinėti, nors susitikinėjome tik mėnesį. Koks žiaurus likimas, kai tik man patinka vyrukas, tai iškart ir trukdžiai.
Neįmanoma su kuo nors lenktyniauti ir tuo pačiu metu būti harmoningam. Harmonija – kaip gėlės žiedas: išsiskleidžia, kai ateina laikas, kai gėlės šaknys ir stiebas, ir lapeliai tam pasiruošę. Tada žiedas pats savaime, be jokių pastangų pats išsiskleidžia ir džiugina, ir puošia, ir skleidžia malonų aromatą.
Apie savo meilę Vincentui niekam nesakiau, kad neišbaidyčiau savo laimės. Ar mylėti yra nusikaltimas? Meilė – tai toks nuostabus dalykas, tu visa savo siela, esybe, atrodo, priklausai Jam. O jis – tau. Koks nuostabus jausmas! Aš galėčiau visą gyvenimą mylėti, bet noriu, kad ir mane mylėtų, manęs geistų. Bet yra trukdžių, ką padarysi, reikės savo meilę uždaryti giliai giliai kampelyje širdies. Aš žinau, daugiau niekad nebus nieko, nei flirto, nei tų rudų puikių akių, kurios šypsosi. Aš tik jas myliu, tik jas. Sakoma, akys – sielos veidrodis. Ką pasakė ir pasakojo jo akys aš ir dabar dar pamenu. Jos tokios gražios ir figūra jo nuostabi, jo šlaunys nuostabios. O Dieve, ką aš šneku, juk negalima, negalima, negalima...
Gal vėliau nebejausiu to, ką jaučiu dabar. Jo figūra dieviška, jis sportininkas. Sakė, kad yra auto-moto lenktynininkas.
Kadangi esu aukšta, elegantiška, trumpų plaukų, mėgstu puoštis suknelėmis. dažnai vyrai į mane atsisuka, o man jie nerūpi. Dabar su Vincentu susirašinėjam tik feisbuke, seniai aš jį mačiau, bet tai gal į gerą.
Kas gyvenime svarbu? Ir kas – svarbiausia? Svarbu daug kas – darbas, karjera, draugai, šeima, vaikai, sveikata. Viskas svarbu. Bet kas svarbiausia? Manau, svarbiausia jaustis ir būti laimingu. O laimė – kas ji? Materialūs dalykai teikia trumpalaikę laimę, vaikai užauga, darbas tik priemonė gyventi. Laimė – mylėti. Banalu? Taip nemanote? Visi negali vienodai galvoti ir turėti tas pačias vertybes. Galbūt ir banalu. Bet man – ne. Tik tas, kuris moka mylėti, gali būti laimingas. Mylėti beatodairiškai, nesavanaudiškai. Gera turėti žmogų, kurį myli, kuriuo gyveni, kuriam stengiesi praskaidrinti kasdienybės akimirkas ir suteikti kuo daugiau džiaugsmo.
Nusimato vakarėlis. Kelios firmos sueis į vieną vakarėlį. Turėčiau susitikt Vincentą. Tikiuosi, jis bus ten. Jo žavi šypsena, o gal jis atrodys susikaupęs ir norės nuslėpti mūsų ryšį. Aš tai jį taip seniai mačiau. Jis tikrai bus su smokingu, pasirišęs varlytę po kaklu. Jis toks žavingas, aš juk suprantu, negalima su juo susitikinėt, bet aš noriu. Nusipirksiu savo svajonių suknutę, su didele, didele iškirpte. Aš turiu ką rodyti. Anksčiau buvau kukli, o dabar prieš Vincentą noriu atrodyt seksuali, atvira. Juodi lakuoti bateliai,aukštu kulnu. Jis tikrai neatsilaikys ir prieis prie manęs.
Vakaras. Lyja lietus, o aš pasidariau šukuosena, velnias, gali sulyti. Koridoriuje buriuojasi vyrai, prie durų rūko. Aš įėjau, vyrų žvilgsniai – į mane, vadinasi, aš šiandien graži.
Atsidaro durys ir įeina du vyriškiai, vienas liesas, o kitas aukštas ir stambus su smokingu – tai Jis. Mano gražuolis princas. Jis eina link mūsų. Man iš tolo santūriai linkteli galva. Aš išraustu kaip žemuogė. Juk žinojau, negalima, kad kas pamatytų. Vincentas – kelių statybinių firmų direktorius. Aš net išsigandau, nes to nežinojau. Jis man tik buvo berniukas iš baro ir iš pajūrio. Apėjęs kelis ratus Vincentas priėjo prie mūsų ir pasivedė mane į šalį. Jis toks drąsus, įžūliai drąsus. Visą vakarą buvome kartu. Mes sukomės šokio ritmu. Vakarui baigiantis jis palydėjo mane iki taksi ir pats įlipo. Prie namų išlipome drauge. Jis mane bučiavo į nosį, kaktą, o kai susitiko lūpos... man trūko oro, nes bučinys tęsėsi amžinai.
Taip ir prasidėjo mūsų laimė.
Dabar mes kartu. Negalvoju apie metus. Mes labai labai laimingi. Kiek man metų aš nutyliu, manau, jis žino. Keista, net negalvojau, kad būsime kartu. Mes kartu, o kiek tai truks, nežinau. Aš – tik už ilgalaikius santykius. Esu laiminga tarsi įsimylėjusi paauglė.
Aš turbūt neužaugau vidumi, siela. Kažkada kažkokiu metu sustojau ir likau ten vaikystėje, nes iki šiol tikiu svajonėmis, pasakomis, meile. Iki šiol tikiu, kad žmonės geri.
Viltė
******
Ši istorija atsiųstą konkursui „Mano vasaros romanas“. Laukiame jūsų pasakojimų, o geriausių meilės istorijų autorių laukia puikūs prizai.
