Finn Skårderud (Finas Skorderudas, g. 1956 m.) – žinomas norvegų psichiatras, kultūrologas, kino kritikas, keliolikos knygų autorius. Garsiausia jo studija – „Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš“, ji išversta į daugelį kalbų.
Anot Skårderudo mus kamuoja kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Nuolatinis noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėda ir baimė, nemiga įvardijami pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas. Tačiau kartu – tai ir romanisto plunksnos verti siužetai apie Kafką, Strindbergą, Giacometti, pacientų istorijos susipina su Rilke'ės, Freudo, Julios Kristevos ar Susan Sontag mintimis.
„Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ – tai visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais. Tai studija, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni.
Pateikiame ištrauką iš knygos „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“:
Pora ir chroniška meilė
Meilė yra šališka. Ji pavojingesnė už alkoholį ar heroiną. Pavojus, žinoma, kyla iš mūsų absoliučios priklausomybės. Be meilės nėra gyvenimo.
Iš savo patirties žinau, kad meilė gali būti šališka. Tačiau dabar rašau kaip daktaras ir poras gydantis terapeutas. Per penkiolikos metų budėjimus ligoninėje niekada neteko susidurti su ligoniu, kuris mirtinai prisigertų. Žinoma, apvemtas buvau daug kartų. Man pasisekė dar ir todėl, kad niekada nemačiau, kaip žmonės miršta nuo per didelės dozės. Bet kiek atvejų, kai įsimylėjimo ir meilės nesėkmės kelia pavojų gyvybei. Keletą kartų net savo akimis regėjau, kaip užgeso gyvybė. Miškingose vietovėse naktį vaikšto daug pasiklydusių amour passion*. (Aistringa meilė – pranc.)
Man skauda kitą žmogų
Man skauda kitą žmogų – šitaip aš patiriu tai, kas vadinama universaliu paradoksaliu poros santykių bruožu. Užmezgęs santykius su kitu žmogumi, visada tampi priklausomas ir pažeidžiamas, netgi to prašaisi. Tianas Sørhaugas rašo, kad „priešpriešos tarp egoizmo ir altruizmo suderinamos, altruizmui tapus egoizmu: darydamas ką nors dėl kito žmogaus, darau tai dėl savęs paties. Lygiai taip pat ištrinamas kontrastas ir tarp sveiko proto bei aistros, nes meilėje būti apimtam aistros protinga“.
Tai puikus pagrindas teigti, kad modernūs poros santykiai smarkiai priklauso nuo paradoksalių sąlygų. Labai nestabili institucija turi apimti daug priešybių. Lyčių priešybė – kad vyrai ir moterys net myli visai skirtingai, tėra tik vienas skirtumas.
Italų meilės sociologas Francesco Alberoni yra pasakęs, kad moteriškai meilei būdingas nepertraukiamumas, tuo tarpu vyrų meilė – dažniau trūkinėjanti. Ar yra taip, kad moterys myli savo vyrą, o vyrams tiesiog patinka mylėti?
Daugelis priešybių susijusios su grynaisiais santykiais. Vedybos sudaromos interesų pagrindu, pirmiausia – ekonominių. Pagal „romantinės revoliucijos“ normas, vedybų pagrindas turi būti ne interesai, o meilė. Svarbūs nebe pinigai ar kilmė. Svarbi meilė.
Grynumą sudaro fenomenas, kad šių dienų poros santykių pagrindas yra tiesiog buvimas drauge. Meilė yra ir pačios savęs priežastis, ir rezultatas. Mes mylime vienas kitą, nes mums patinka mylėti. Tikimės, kad meilė bus pilna save motyvuojančios ir save pagrindžiančios jėgos. Istoriškai tai – radikali naujovė. Čia, žinoma, kyla sunkumų, nes meilei keliami didžiuliai kokybės ir kiekybės reikalavimai. Jei dviejų žmonių nesuartina išoriniai interesai, labiau imami spausti vidiniai. Modernioji pora yra suintensyvinta ir psichologizuota.
Poros nerimas šiandien susijęs su lūkesčiais. Grynųjų santykių laisvė susijusi su galimybėmis pasirinkti. Žmogus gali pasirinkti partnerį. Šaunu. Tačiau šitaip atsiranda rizika pasirinkti neteisingai. Visgi idealiu atveju galima atmesti, kad vėl galėtum rinktis. Tai iš principo irgi šaunu.
Iš praktinės pusės žiūrint, šitai gali virsti ir trūkumu, nes partneriams tenka savo elgesiu ir savo asmenybe save pagrįsti. Poros santykiai nebegrindžia patys savęs nuo to karto, kai sukuriami. Juos reikia kiekvieną dieną grįsti iš naujo, ir meilė turi nuolat atsinaujinti, jeigu norima ją išlaikyti.
Meilė – dovana žmonėms, tačiau patekusi į žmonių santykius ji rizikuoja tapti chroniška įtampa – konvulsiška amžino įsimylėjimo medžiokle. Su galimybėmis rinktis ir atmesti išaiškėja ir siekis „iš to ko nors gauti“. Prie tokios logikos šliejasi „narciziškos poros“ sąvoka. Ar mano santykiai su kitu žmogumi pakankamai tinka tam, kad aš galėčiau geriau pasireikšti?
Meilė turi visa apimančių ambicijų. Kiekvieną tokią ambiciją reikia įgyvendinti, sumažinus ją iki visiškos utopijos. Man labiausiai į akis krenta trys prasmingi veiksniai – trys sumažinimai.
1. Seksas.
2. Romantika, kuri visai neprivalo būti tapati seksui. Romantika dažnai yra praktikuojamo sekso priešprieša. Išsipildžiusi aistra gali tapti priklausoma nuo fizinio ryšio. Romantika minta neišsipildžiusiais ilgesiais ir dorybe. Abstinencija yra viena iš daugelio romantinių subkultūrų, egzistuojančių jaunų modernių žmonių gyvenime.
3. Ir galiausiai – santykiai kaip terapinė institucija.
Orgazmo funkcija
Poros santykiai yra tikslingas telkimasis į lytinius santykius. Ar monogamija yra pats tinkamiausias poros santykių būdas – kita diskusija. Savaime suprantama, apie poros santykius negalime kalbėti neužsimindami apie seksualumą. Tai susiję su biologija. Kartu ir su mūsų kultūra. Sřrhaugas teigia, kad mūsų kultūroje (toje, kurią kiti vadina protestantiška) seksualinis orgazmas yra viena paskutinių teisėtų veiklos sričių, kur galima patirti ekstazę.
Būdama teisėta ekstazė, meilė tampa ne tik malonaus mylėjimosi simboliniu įrankiu. Ji įtraukiama į komplikuotą logiką. Norint tapti morališkai vertingu mūsų kultūros nariu, reikia drausminti daugelį apetitų ir aistrų. Drausminant vakarietišką kūną, iškyla pavojus suknežinti mūsų delikatų santykį su realybe, kuri slypi kūne, kupiname gyvybės ir pojūčių. Jei žmogus praranda ryšį su savo kūnu, išnyksta svarbūs tikrovės vaizdai. Tikrovės praradimas skatina tikrovės ilgesį.
O koks tinkamiausias gydymas, jei ne seksualumas? Seksualumas – geriausi priešnuodžiai nuo tikrovės praradimo. Jis gali atkurti visumos pojūtį. Jis ne tik geras, bet ir naudingas. Remiantis mūsų sveikatos retorika, jis tikrai „sveikas“. Šitaip pats seksualumas paverčiamas instrumentu ir objektu, nukreiptu į rezultatų reikalavimą, tai yra per visuomenės informavimo priemones vis labiau zyziama apie „dažnesnius ir geresnius orgazmus“.
Kalbant apie šimtmečio sueitį, liūdniausia tai, kad kiekvieną šimtmetį ji įvyksta tik viena. Kai lūkesčiai per dideli, lengva pradėti galvoti apie tai, ko žmogus neturi, o ne apie tai, ką jam pavyksta pasiekti. Ar porai nepasiseka, jeigu jie orgazmo nepasiekia kartu?
Kūno spontaniškumo romantinimas (išgyvenimo, lietimo, atsidavimo) gali baigtis paradoksaliu „suplanuotu spontaniškumu“. Tai spontaniškumas, kurį galima visiškai kontroliuoti. Ir panašiai. Taip patys save klampiname į paradoksus.
Romantiškas ilgesys
Romantika – atliepis į visumos ilgesį, visumos besiilgint ten, kur ji nebūtinai yra. Sociologas Anthony Giddensas knygoje The Transformations of Intimacy (Intymumo transformacijos – angl.) išryškina svarbų skirtumą tarp aistringos meilės ir romantiškos meilės.
Visada egzistavo meilė, susijusi su beprotybe. Giddensas tvirtina, kad aistringa meilė yra daugiau ar mažiau universalus fenomenas. Ji visur vienodai aprašoma, ar būtų senovės skandinavų, ar rytiečių, ar iš egiptiečių, egzistavusi prieš tris tūkstančius metų. Tai jausmas, kuris nugali, kuris apverčia aukštyn kojomis. Aistringa meilė dažnai aprašoma kaip keista ligos forma – jinai ir sargdina, ir gydo tuo pat metu. Šališka dviejų žmonių meilė – amžinas fenomenas.
Romantiška meilė, anot Giddenso, yra būtent šių elementų puoselėjimas. Mes juos dievinam, mes skaitom romanus apie meilės apsėstųjų amour fou ( beprotiška, pašėlusi meilė – pranc.).
Romantiškos meilės pakilimas praeito šimtmečio pabaigoje (XIX a. – red. past.)daugiau ar mažiau sutapo su romano žanro sėkme. Sąsają sudarė naujai atrasta pasakojamoji forma. Romantiški pasakojimai atitiko naujai atrastą ryšį tarp laisvės ir saviraiškos.
Laisvė taip pat yra būtinybė, kad suteiktų reikšmės meilės pančiams, nes jų pačių jėgos gali ir neužtekti. Du žmones jungiantį ryšį paprastai reikia sutvirtinti ne vien sveiku protu.
Vargšas vyras
Trečias pasakojimas apie porą, manančią, kad jų santykiai yra tokie, kuriuose tobulėjama. Tokia nuomonė tiesiogiai žadina pozityvias asociacijas. Santykius sudaro trys dalys: ji, jis ir pora. Pozityvi visų raida yra reikšmingas vidinis vyksmas. Kartu toks mąstymas kertasi su tradiciniu vyrišku. Jis atskleidžia, kad vyrai poros santykiuose yra netekę daug galios.
Vyriška seksualinė moterų kontrolė – dominuojantis lyčių istorijos bruožas. Kai ši kontrolė žlunga, išlenda, anot Giddenso, „vyriško seksualumo prievartiniai bruožai, o silpstanti kontrolė skatina dažnesnius vyrų išpuolius prieš moteris“. Giddensas net tvirtina, kad „tarp lyčių atsivėrusi jausminė bedugnė, ir nežinia, kokio dydžio tiltas bus tarp jų pastatytas“.
Maga pareikšti, kad terapeutinė porų santykių retorika daugiausia krypsta į moteriškas prielaidas. Tokį įspūdį sukelia ir potyriai iš porų terapinių pratybų. Kambaryje esame trise. Ji ir aš, terapeutas, įsijautę į pokalbį. Jis mieliau būtų kur nors kitur. Daug kartų mąsčiau, ar galiu vadintis visos vyrų giminės išdaviku. Aiškiai suvokiu, kad vyriški įvaldymo būdai dažnai labai skiriasi nuo moteriškų. Ir pasijuntu lyg dviese eitume prieš vieną.
Tvirtai tikiu dialogu. Tačiau užsiimdamas porų terapija daug kartų buvau praradęs tikėjimą būtent tuo „atviru“ kalbėjimosi būdu. Mačiau, kaip poreikis „geriau bendrauti“ gali užtęsti pokalbį. Tai Richardo Sennetto knygos The Fall of Public Man (Visuomeninio žmogaus krytis – angl.) esmė: intymumo ideologijoje gali būti eikvojamas santykių intymumas. Vietoj jo mums lieka vėsus, bejėgis intymumas – netikras intymumas. Intymumas gali ir engti, jeigu tai poreikis nuolat savo jausmais būti šalia. Komunikacija lemia susitarimą, o susitarimas turi būti bendras. Jeigu jis nėra bendras, tai jau valdovo technika. Vienam žmogui geriau sekasi dalykai, kurie kitam sekasi blogiau. Jei nesitarsime, o slėpsimės, tapsime pažeidžiami ir tylūs.
Terapeutinė išeitis iš tylos aklavietės – pasitraukti iš „atvirojo“ dialogo ir pabandyti sutelkti jo dėmesį į uždavinius, namų darbus ar ritualus. Tada turėsime konkrečių dalykų, apie kuriuos galėsime kalbėtis iš neutralios pozicijos.
