Prieš porą metų, po vieno didesnio mūsų barnio, kai buvau įsitikinusi, kad jis turi meilužę, pasekiau jį važiuojantį iš namų. Jis nuvažiavo į kapines, pusvalandį sėdėjo ant suoliuko prie vieno kapo, paskui iškart grįžo namo. Apsimetus, kad buvau parduotuvėje, grįžau ir aš, vyras manęs atsiprašė. Susitaikėm.
Žinoma, kitą dieną vėl nuvažiavau prie ano kapo. Perskaičiusi vardą ant antkapio, pasidomėjau ten palaidota mergina. Pasirodo, ji buvo mano vyro mergina, kai jiems abiems buvo po septyniolika metų, netgi planavo vedybas, tik mergina tragiškai žuvo avarijoje, vos jai suėjo aštuoniolika metų.
Su vyru susipažinau po jos mirties praėjus keleriems metams, bet ir dabar, mums susituokus ir laimingai gyvenant, jis dažnai važiuoja aplankyti jos kapo, tiesiog sėdi ir žiūri į antkapį, paskui grįžta namo.
Nežinau, ką daryti. Apie tai, kad apie ją žinau, jis nenumano. Nesinori dalintis vyro meile su kita - bet ką daryti, jei ta kita jau mirusi?
Ačiū už bet kokią pagalbą.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VYRAS MYLI MIRUSIĄ MERGINĄ
Taigi jūs netikite vyru ir rašote laišką, matyt, su viltimi grąžinti tikėjimą juo. Priešingu atveju jūsų vyro dėmesys mirusiai merginai būtų labai vietoje. Tarkime, jūs pati ieškotumėte dingsties nuo vyro nutolti. Jo lankymaisi kapinėse taptų pretekstu su vyru negyventi arba bent kentėti.
Jūs nenorite kentėti, o kančią sukelia kartus suvokimas: vyro širdyje vis dar gyvena prisiminimai apie buvusią merginą. Todėl jums tenka nuspręsti: jis visiškai nepalaidojo jos, neišgedėjo. O tai reiškia prieraišumą, kuris nesuderinamas su prieraišumu jums.
Negalima būti prisirišusiam prie savo senos meilės ir tuo pačiu teigti meilę dabartinei moteriai - taip sako jūsų protas. O jei jis vis dovanoja jums gėles ir kavą į lovą nešioja - tai visa tai apsimetimas, susijęs su noru užglaistyti savo kaltę prieš jus.
Galima su jumis pasiginčyti. Jūs teisi tame, kad vyras iš tiesų bando palaikyti emocinį ryšį su mergina. Tačiau nemanau, kad tai reiškia, jog jis jūsų nemyli.
Mano supratimu, jūsų vyras yra labai rūpestingas ir mylintis žmogus ne dėl apsimetimo. Jis iš tiesų prisiriša ir nuoširdžiai dovanoja jums gėles bei nešioja kavą. Ir tikrai iš širdies dalinasi su jumis buities darbais bei finansais. Ir kaip tik dėl tokio nuoširdaus sugebėjimo mylėti jis gali mylėti dar ir mirusią merginą. Tik mylėti kitaip - skausmingai.
Toks ryšys vadinasi „gedėjimu“. Nes pamiršti ją jam trukdo ne noras jus išduoti, ir ne rami meilė, o nerami sąžinė. Tai - ne tiek jūsų gyvenimo realija, kiek jo praeities vaiduokliai.
Matote, kai mes esame labai jauni ir įsimylime, mes atsiduodame tai meilei beatodairiškai. Ir tai pirmai meilei paskiriame savo svajones, viso būsimo gyvenimo projektą. Gimsta „dangiška meilė“.
Dažniausiai iš pirmų meilių mes išaugame susidūrę su tikrove: buitis, nusivylimai - visa tai „pagydo“ mus nuo pirmos meilės. Meilė natūraliai užgęsta. Ateina realesnė meilė - su įsipareigojimais, prisirišimu, aktyvumu. Tai - „žemiška meilė“. Tačiau kas atsitinka, jei mylimas žmogus netikėtai tragiškai žūsta? Tuomet jis lieka mums kaip neužbaigtas veiksmas, ir dar apsunkina mūsų sąžinę.
Pas mus gimsta beprotiškas impulsas nueiti paskui mylimą žmogų į kapą. Taip mes išpildytumėme savo „dangišką“ projektą, susijungtumėme su juo aname pasaulyje. Žinoma, čia jau veika ne tikrovės suvokimas, o mūsų fantazijos - bet koks skirtumas?
Fantazija pakankamai galinga, kad stumtų mus atlikti beprotiškus veiksmus. Vadinasi tai „komplikuotu gedėjimu“. O kada jis būtų nekomplikuotas? Įsijauskite į vyrą.
Panašu, kad jūsų vyras sukūrė su jumis svajonių šeimą. Čia ir suderinamumas, ir finansai, ir antras vaikas, ir meilė žmonai. Ko dar norėti? Gali džiaugtis gyvenimu ir dėkoti kiekvieną dieną už tokią laimę.
Tačiau kažkur po žeme guli tavo pirmoji meilė. Ir sąžinė neleidžia priimti viso to gėrio. Ji iš pasąmonės stumia nueiti į kapus pasikalbėti su tuo žmogumi. Taip, tarsi ryšys su juo vis dar tęstųsi. Tarsi reiktų elgtis sąžiningai ir į šią gyvenimo šventę pakviesti tą žmogų. Kad jis nesijaustų pamirštas, nuskriaustas, atstumtas. Juk kalbėdami su juo mes lyg prikeliame jį atgal. Ir grąžiname atstumtą žmogų į žmonių gretas.
Ar visi mes taip elgiamės? Ar visuomet netekę artimųjų mes jaučiame neramios sąžinės kančias?
Ne. Gedėjimas būna natūralus, kai mes neneigiame viduje esančių jausmų. Kai mes neskubame kurti laimės ir leidžiame sau išliūdėti, netraktuodami liūdesio kaip problemos, nuo kurios reikia gerti antidepresantą.
Kai mes atsisveikiname su artimu žmogumi pagarbiai ir skiriame tam pakankamai laiko, kad viduje atsirastų sielos ramybė. Ir tik tuomet mūsų širdis pasiruošusi priimti naują meilę. Tuomet nėra komplikacijų. O jūsų vyras, matyt, paskubėjo. Ir jo psichika tiesiog sugrąžino jį atgal - ten, kur jam derėjo būti prieš keletą metų.
Ką jūs galite čia padaryti?
Gimus pirmam ir artėjant antram vaikui jūsų šeimoje natūraliai persiskirsto atstumai tarp žmonių. Vaikas kartais sujungia, o kartais atitolina sutuoktinius. Todėl jums labai svarbu nepabėgti į motinystę visa savo širdimi, o palikti laiko tokiems santykiams su vyru, kokie jie buvo iki gimdymų. Jums reikia ieškoti būdų pabūti dviese.
Psichoterapeutai jums gali padėti atlikti dabar labai populiarią „konsteliaciją “- „išdėstymą“, kuomet su jūsų vyro žinia galima atkurti jo santykius su buvusia mergina ir padėti jam atsisveikinti su ja.
Jūsų vyras gali leisti jums padaryti tai už jį, jei pats to nenori. Nebūtų taktiška versti jį patį daryti tokį dalyką, jei jis to nesiekia. Juk tuomet tai būtų ne pagalba, o prievartinė „korekcija“, įsikišimas į jo sielos reikalus.
Pabandykite prisiminti savo pačios praeities ryšius – ar visi jie liko užbaigti? Leidusi sau pajusti savo praeitį jūs lengviau priimsite savo vyro teisę į tokį dalyką.
Ir būkite pakankamai blaivi: jūsų vyras nedalins meilės su kažkuo kitu amžinai. Jis tiesiog moka mylėti pakankamai dosniai. Ir jūs gaunate meilės tiek, kiek galite duoti atgal.
Nemažinkite savo atiduodamos meilės dėl jo problemų, kurios su jumis neturi nieko bendro. Palaikykite tą apykaitą, kuri yra tarp jūsų. Ir netgi jei jūsų vyro emocijos nebus pastovios, jis jus skaudins - pamažinkite savąsias, bet būkite „vienu žingsniu į priekį“. Duokite truputį daugiau.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
