Ramiai sau atpėdinau į darbą, tačiau būdama iki ausų įsimylėjusi, daugiau laiko leidau ne dirbdama, bet užsimetusi koją ant kojos, sūpuodama ant pirštų batelį ir svajingai žiūrėdama pro langą. Kabineto kampe nelabai aiškiai burzgė vietinis radijo taškas.
Dažniausiai jis transliuodavo Lietuvos radijo stotį, taigi, tyliai klausydavomės koncertų „Linkime pasveikti“ ir visokių kitokių ne itin dėmesį kaustančių laidų.
Kartą per dieną radijo taškas pranešdavo mūsų darbovietės pranešimus ir naujienas – vos tik išgirdusios vietinės laidos šaukinius, šokdavome padidinti garso ir lyg viščiukai aplink vištą sutūpdavome kuo arčiau radijo taško.
Kolektyvas buvo neblogas – kartu švęsdavome visokias šventes ir linksmindavomės, visi puldavome į pagalbą, jei ką ištikdavo bėda. Tad ir vietinės radijo valandėlės oficialios būdavo tik iš pradžių, kol paskelbdavo privalomuosius skaičiukus, planus ir uždavinius. Vėliau nuskambėdavo „ežio“ rubrika – joje būdavo šmaikščiai pakritikuojami tinginiai ir vėluojantys į darbą.
Na, o tą kartą iškart po „ežio smigtelėjimo“ kuo aiškiausiai suskambėjo Mendelsono maršas ir aš išgirdau savo mylimojo balsą. Jis vienu įkvėpimu išpyškino eilėraščio posmelį (tikiuosi, pacituosiu daugmaž teisingai, nes jis įsigėrė man iki kaulų smegenų, tuo labiau, kad gerokai vėliau pagal šiuos žodžius dainą sukūrė mano mylima „Hiperbolė“):
Esu aš plikas kaip tilvikas,
Ir tu be nieko ateini.
Ir kas čia tokio, kas čia blogo,
Jei plikšiai du, abu jauni,
Pradės gyvent po vienu stogu...
O po to tiesiog rėkte išrėkė:
– Jūraaateeeee!!!! Ar turi pasą? Tavo viršininkė išleido tave nešti pareiškimuuuuus!
Štai taip mano mylimasis, kuris, beje, dirbo visai kitoje įmonėje, man pasipiršo. Pasą aš lyg tyčia turėjau.
Jūratė
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano sužadėtuvių istorija“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
