Pasiilgstu aš tos akmens, žolės ir žuvėdrų klyksmo šalies. Salyno. Jis toks mažytis pasaulio žemėlapy, kad, regis,dings vandenyne. Farerai - mano gyvenimo meilės ir nuostabiausių atostogų šalis.
Tą liepos dieną salyno gyventojai stebėjo irklavimo varžybas. Buvo smagu žiūrėti, kaip putlokos blondinės irkluoja šešiavietes valtis. Minia audringai palaikė irkluotojas, kiekvieni sirgo už savo kaimelio merginas. Ateinančių linksmybių aura gaubė minią, nes žinojom - paskui bus vakarėlis, šokiai gretimoje saloje. Tikrai nepamenu, kas laimėjo...
Vakarop buvau gerokai pavargusi, tad mano draugės vos ne vos prikalbėjo mane drauge su jomis vykti i Vestmanną, į tą gretimą salą. Nenorėjau vykti ne tik dėl nuovargio. Buvo jau beveik metai, kai mūvėjau sužadėtuvių žiedą. Žinojau, kad manęs laukia. Kad bus Kalėdos... Vestuvės. Nejaugi ta meilė toks bespalvis jausmas? Ar ji tikra? Ar aš tikrai to noriu?...
Pamenu, vėsią naktį mūsų būrelis jau buvo uoste. Mažytis jis toks - iš vienos pusės kyla didelė uola, apaugusi žole, čia pat - žalios gelmės, ir, atrodo, ranka pasiekiama gretima sala. Laukėm motorinio laivuko, kuriuo pasiekėm krantą. Aštrus vėjas, žiburiukų jūra kitoj pakrantėj, neaiškūs juodi uolų kontūrai. Jūros kvapas, kuriuo pakvipo plaukai,oda... Sukamės vandeniu, tyška lašeliai - liečiu Atlantą...Ne, ne mes - uolos sukosi... Dangus...
Tik įžengusi į salę, noriu grįžti atgal - čia tvanku, daugybė žmonių, mano draugės šokdamos su vietiniais žvejais įsisuka į salės vidurį. Nusprendžiu pailsėti, prisėdu šalia šokančiųjų. Erzelis, folklorine muzika... Tik prie manęs pasilenkęs jaunuolis pakviečia mane šokiui... Buvo puiku... Mudu kalbėjomės akimis... rankomis... plaukais...
Po kelių akimirkų išėjome pasivaikščioti. Kalbėjomes apie save. Sužinojau, kad jis dėstytojas, atvyko iš Danijos atostogų.Mudu priėjome upelį, kuris tekėjo uolomis žemyn, o jų papėdėje buvo mažulytis ežeriukas. Buvo jau šviesu - liepą čia anksti aušta.
"Ar tu esi ragavusi kalnų vandens?" - paklausė jis.
Pajutau, kad girdžiu savo širdį, kuri tylėjo ilgus metus. "Aš sapnuoju, "- pamaniau.
"Jeigu norėsi, galėsiu nuvalyti Tavo batukus paskui - jie išsipurvins"...
Atsiklaupę ant kelių, saujomis sėmėme tyškančius vandenis, ragavome... Tas vanduo buvo perkvipęs žole ir akmeniu...
Pamažu grįžome atgal, manęs laukė kelionė tuo pačiu mažučiu laivuku namo. Tik vis galvojau - ar kada nors pamatysiu tas šiltas rudas akis?... Tą naktį negalėjau užmigti - vis klausiaus širdies. Ir ją tildžiau.
Kita diena buvo apsiniaukusi, tik baltos žuvėdros suko ratus virš atslūgstančio vandenyno. Aš mintimis buvau ten, Vestmannoje. Telefono skambutis...Aš jau žinojau, kas tai.
Paskui buvo saulėta diena, kelionė į kalnus. Atsigulę ant uolos krašto, mudu stebėjome jaukiai perinčius paukščius, daugybę lizdų ant uolynų. Ir žvejų laivukas plaukė į vandenyną. Jis buvo toks mažutis, skyrėsi sau kelią, palikdamas purslotą juostą...
Stovėjom ant bedugnes krašto. Baltas kaip pienas Atlantas plakėsi po kojomis, tolumoje ryškėjo kitos septynios salos: Streimoy, Suduroy, Vagoy... Jautėmės,lyg būtume senovės druidų laike...Rodos, tereikia tik atsispirti, ir...
Būdama ant pasaulio krašto, suvokiau - mano gyvenimas keičiasi. Ir to nebijojau...
O kas buvo paskui? Kelionės keltu vienas pas kitą, rasotų kalnų gėlių puokštelė ankstų rytą. Pasimatymų buvo devyni. Ir skaudus pokalbis su tuo, kuris manęs laukė Vilniuje. "Ši šalis mane apkerėjo, - paaiškinau jam. Ir šiltos rudos akys..."
Į Lietuvą nebegrįžau.
Lyja šiandien. Danijos lietus kitoks. Ir debesys nešvarūs, apsunkę. Mudu abu ilgimės kitokios miglos... Ir kalnų upelių vandens. Bliaunančių avių, kurios šiuo metu dideliais pilvais - laukiasi ėriukų. Šviežios žuvies kvapo... Daugybės laivelių bei senų valčių. Kartais abu pasvajojame savo pirmagimį pradėti ant to bedugnės krašto...
Šiemet mudu vyksime ten drauge - aš ir mano vyras. Į savo meilės šalį - Farerus..."
Kristina
