Dabar aš jau esu savimi. Statausi savo gyvenimo pamatus, kurių medžiagos pačios paprasčiausios – pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, mokslai, bei man, kaip šeimos žmogui, svarbiausia statybinė medžiaga – mylimas vyras.
Vyras, kuris mane sulipino iš sudužusių dalelių ir pastatė ant kojų gyvenimui. Vyras, kuris man rūpi, kuriam aš rūpiu. Vyras, kurį palaikau svarbiuose gyvenimo posūkiuose, kuris mane palaiko. Vyras, kuriuo galiu didžiuotis, žengti koja kojon į gyvenimą, į mūsų ateitį. Vyras, kurį beprotiškai myliu ir kuris man yra visas gyvenimas.
O jis – gražuolis ir turi be galo plačią širdį jausmams man. Dėmesiu jis nepiktnaudžiauja, bet jei šį rodo, tai iki sielos gelmių suvirpinant mane. Kad virpėtų kojos ir širdis, kad šiurptų oda iki didžiausių malonumų. Užliūliuoja lyg vaikystės lopšinė iš mamos švelnių lūpų.
Kuo šis žmogus ypatingas dar? Ką šis vyras man suteikia? O gi nuoširdžią, tyrą meilę, kuria esu apgaubta iki paskutinio savo gyvasties kvėptelėjimo. Supratimą, kuris reikalingas neišvengiamuose buitiniuose susirėmimuose su šakutėmis ir peiliais, šluotomis ir šepečiais. Sielų draugystę, kuri neleidžia įsivyrauti rutinai mūsų susietuose gyvenimuose. Ir, be abejo, aistrą, kurią vis kurstome pikantiškomis, žaismingomis bei visai ne tyromis smulkmenomis.
Sakoma, kad gyvenime tenka pabučiuoti daug varlių, netgi bjaurių rupūžių, kad sutiktum savo princą. Aš savąjį radau.
Monika
Dėkojame Monikai už istoriją! Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus bei laimėti puikių prizų!
