Mes gerai suprantame savisaugą. Kad kiekvienas nori gyventi, ir gyventi geriau. Geriau - reiškia būti sveikam, turtingam, turėti draugų, artimų žmonių, meilę. Mes visi žinome, kad gyvenime viso to negausi iš karto, o galbūt visko negausi niekada . Tačiau mes tikimės. Pažvelkime į save. Jei esi nesveikas, tikiesi pasveikti, jei neturtingas - svajoji praturtėti. Jei esi vienišas - turi vilčių su kuo nors suartėti.
Mus palaiko ne tai, kad mes visa tai jau dabar turime. Mus palaiko tikėjimas, kad turėsime. Arba tik viltis. Šių dviejų jausmų nenagrinėja nei vienas man žinomas psichologijos vadovėlis. Agresiją, seksualumą, valdžios troškimą - nagrinėja. O tikėjimo ir vilties - ne. Gėda kažkaip, ar kaip ten… “Viltis - durnių motina”? Tuomet dauguma žmonių yra durniai. Nes mes atsiradome šiame pasaulyje, kai motina ir tėvas ėmė dėti tam tikras viltis vienas į kitą…. Motina iš pradžių nenorėjo, o po to patikėjo tėvu… Taip mes užgimėme.
Mums gerai. Tuomet sunku suprasti norą numirti. O paaiškinti protingai irgi sunkoka. Todėl, kad tai pasikėsinimas į tai, kas protu nesuvokiama - į gyvybę. Galima paaiškinti tai per pažįstamą dalyką - kaip bendravimo būdą. Kaip žodį, išreikštą ne garsu, o veiksmu.
Tai kraštutinis argumentas, kalbantis su žmonėmis. Aš manau, kad tai argumentas, nes pastaruoju metu tikiu, kad mes visą laiką bendraujame. Dar negimę, stuksename į mamos pilvo sienelę. Sau? Ne. Gimdami rėkiame. Sau? Ne. Mirdami, paliekame epitafiją, testamentą, paskutinį žodį. Sau? Ne. Po mūsų mirties mes bendraujame savo kūriniais ir vaikais. O su savimi? Ne.
Olegas Lapinas
