Lietuva - savižudžių kraštas?

 (33)
Mes vis dar šiurpiname pasaulį didžiausiais savižudybių skaičiais... Kas žmones paskatina tokiam žingsniui? Nejaugi nėra padėties be išeities? Kada ir kodėl žmogus pradeda nebejausti kitos galimybes? Kaip jam padėti? Kaip jis galėtų padėti sau pačiam? Kur tas šiaudas, už kurio jis galėtu užkibti? Psichoterapeuto Olego Lapino komentaras.
Paskutinis žodis

Mes gerai suprantame savisaugą. Kad kiekvienas nori gyventi, ir gyventi geriau. Geriau - reiškia būti sveikam, turtingam, turėti draugų, artimų žmonių, meilę. Mes visi žinome, kad gyvenime viso to negausi iš karto, o galbūt visko negausi niekada . Tačiau mes tikimės. Pažvelkime į save. Jei esi nesveikas, tikiesi pasveikti, jei neturtingas - svajoji praturtėti. Jei esi vienišas - turi vilčių su kuo nors suartėti.

Mus palaiko ne tai, kad mes visa tai jau dabar turime. Mus palaiko tikėjimas, kad turėsime. Arba tik viltis. Šių dviejų jausmų nenagrinėja nei vienas man žinomas psichologijos vadovėlis. Agresiją, seksualumą, valdžios troškimą - nagrinėja. O tikėjimo ir vilties - ne. Gėda kažkaip, ar kaip ten… “Viltis - durnių motina”? Tuomet dauguma žmonių yra durniai. Nes mes atsiradome šiame pasaulyje, kai motina ir tėvas ėmė dėti tam tikras viltis vienas į kitą…. Motina iš pradžių nenorėjo, o po to patikėjo tėvu… Taip mes užgimėme.

Mums gerai. Tuomet sunku suprasti norą numirti. O paaiškinti protingai irgi sunkoka. Todėl, kad tai pasikėsinimas į tai, kas protu nesuvokiama - į gyvybę. Galima paaiškinti tai per pažįstamą dalyką - kaip bendravimo būdą. Kaip žodį, išreikštą ne garsu, o veiksmu.

Tai kraštutinis argumentas, kalbantis su žmonėmis. Aš manau, kad tai argumentas, nes pastaruoju metu tikiu, kad mes visą laiką bendraujame. Dar negimę, stuksename į mamos pilvo sienelę. Sau? Ne. Gimdami rėkiame. Sau? Ne. Mirdami, paliekame epitafiją, testamentą, paskutinį žodį. Sau? Ne. Po mūsų mirties mes bendraujame savo kūriniais ir vaikais. O su savimi? Ne.

Olegas Lapinas

Kitoks bendravimas
Ką jie nori mums pasakyti?
Išvados
Mes bijome mirties, nes bijome gyventi

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Myli nemyli

Savo mylimajai vaikinas pasipiršo labai originaliu būdu (4)

Daugelis vaikinų suka galvą, kaip kuo originaliau pasipiršti savo širdies damai. Vitalijus nusprendė tai padaryti ore.

Išsiskyrė ir vėl ištekėjo už buvusio vyro: 4 moterų istorijos (29)

Pasitaiko atvejų, kai po išsiskyrimo ir vėl suartėjama. Būna ir taip, kad metų metus trunkanka sugrįžimų vienas pas kitą ir po jų sekančių išsiskyrimų virtinė. Kur kas rečiau pasitaiko variantų, kai santuokai suteikiamas antras šansas jau po įvykusių skyrybų.

Psichologė apie dažną lietuvių problemą: moterys myli per stipriai, o vyrams to nereikia (209)

Per stipriai mylinčios moterys yra linkusios būti geromis mergaitėms, tačiau tai – ne gėrio kūrimas, o sustabarėjęs elgesys ir priklausomybė, slepianti dramas ir kančią. Taip LRT RADIJUI sako psichologė psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.

Ar lietuviai pradėtų romantinius santykius su kolegomis? (17)

Susitikinėti su bendradarbiais gali būti rizikinga. Jei santykiai susiklostys blogai, darbo aplinka gali tapti nepakeliama abiem pusėms, tačiau pažinčių svetainės tyrimas atskleidė, kad lietuviai vyrai tokios rizikos nebijo. Tačiau daugumai moterų ir merginų tarnybinis romanas visiškai nepriimtinas.

10 klausimų, kuriuos turėtumėte užduoti savo antrajai pusei (90)

Mūsų dienomis įprasta su antrąja puse per daug viduje kunkuliuojančiomis emocijomis nesidalinti. Apjungus šį veiksnį su faktu, kad daugybė porų santykių pradžioje nesugeba pažinti vienas kito pakankamai, nieko keisto kad santykių eigoje dažnokai lipama vienas kitam ant skaudulių to nė neįtariant.