Brangus žmoguti,
Kodėl išėjai net neatsisveikinęs? Kodėl dingai taip staiga ir palikai tokią tuštumą mano širdyje? Juk žinojai, ką Tau jaučiu, jog nėra dienos, kada apie Tave nepagalvočiau...
Kur Tu, kaip Tau sekasi, ką veiki, ar taip pat dažnai pagalvoji apie mane, kaip aš apie tave... Bet Tu išėjai... Ir taip niekada nesužinosi, jog mano širdis sudužo į šukes, o jos susmigo į krūtinę taip stipriai, jog iki šiol dar skauda... O svarbiausia liko tiek daug nepasakyta...
Tu buvai tas žmogutis, kuris mane pakeitė, su kuriuo jaučiausi mylima, saugi, reikalinga... Laukdavau kiekvieno mūsų susitikimo, kad vėl galėčiau išvysti Tavo dangaus mėlynumo akis, kad pajausčiau Tavo rankas ir švelnius prisilietimus, kurie tiesiog varė iš proto... Tu buvai tas žmogutis, kuriam užtikrintai ir iš visos širdies galėdavau ištarti: „Myliu“. Tu buvai tas žmogutis, su kuriuo jaučiausi laiminga.
Nesigailiu nei vienos akimirkos praleistos su Tavimi, tačiau dabar... dabar visi tie prisiminimai įsirėžę mano atmintyje sukelia skausmą... Vis dar laikausi jų įsikabinusi ir negaliu paleisti. Negaliu paleisti Tavęs iš savo širdies, nors puikiai žinau... privalau.
Turiu paleisti savo praeitį, kad vėl rasčiau laimę ateityje. Tu esi praeitis, su kuria turiu atsisveikinti, nors žinau, jog visada būsi tas žmogus, kuris visam gyvenimui išliks mano širdyje.
Kažkur giliai giliai, mažame širdies kamputyje aš saugosiu Tave ir visas gražiausias akimirkas, praleistas kartu...
