Rašau, tau, nes bijau, kad susitikę vėl nesikalbėsime. Vėl bus per sunku. O jei ir pavyks išspausti žodį, gal jis išeis ne iš širdies, o iš to storo išorinio apvalkalo, kuris nė kiek nepadeda mums suartėti.
Jau greit savaitė, kai tarp mūsų šalčiu dvelkianti tylos siena.

Mūsų neišsipildžiusios viltys ėmė mus graužti iš vidaus, kaip kirmėlė graužia prinokusį obuolį. Neatsargiai vienas kitam ištarti kartūs žodžiai akimirksniu sugriovė mūsų abiejų susikurtą, laimės kupiną, pasaulį. Pripildyti griaunančios pykčio jėgos abu puolėme vienas kitą kaltinti, mūsų bendrus namus akimirksniu apleido šiluma ir jaukumas.

Tą lemtingą akimirką pamiršome vienas kitą išklausyti, pabandyti suprasti. Pamiršome, kad meilė laisvas pasirinkimas ir iš jos negalima kažko reikalauti. Negi mums niekas nesakė, neįspėjo, kad visa, ką gauname meilėje, yra dovana? Ir visai nesvarbu, kokia ji: maloni ar liūdinanti, kelianti į padangę ar numetanti į pačias juodžiausias duobes. Visas meilės dovanas turime priimti ir išgyventi lygiaverčiai.

Savo guoly per naktis
ieškojau to,
kurį myli mano širdis;
ieškojau, bet jo neradau.

Ištrauka iš „Giesmių giesmės“ knygos

Nuo tada, kai susipykome, įpratau, vos sutemus, klaidžioti miesto gatvėmis. Vargana, apsvaigusi nuo skausmo ir sekinančių minčių vogčiomis išmokau stebėti gyvenimus, verdančius už vis dar neužtrauktų, svetimų, bet jaukių namų užuolaidų.

Žvelgdama į tuos gyvenimus už lango stiklo tarsi sudužusio veidrodžio šukes rinkau iš atminties mažytes mūsų laimingos praeities daleles. Tie nesuskilę gabalėliai leido trumpam užsimiršti, iš naujo panirti jau išgyventas akimirkas.

„Turiu tad keltis ir
išvaikščioti miestą -
gatves ir aikštes, -
turiu ieškoti to,
kurį myli mano širdis“.

Ištrauka iš „Giesmių giesmės“ knygos

Bet kaip pasidarydavo nepakeliamai sunku, kai tuose languose užgesdavo visos šviesos ir stodavo juoda naktis! Tada niekas neguosdavo mano sužeistos sielos ir tik beviltiškas šauksmas nuaidėdavo nakties tyloje: „Nejaugi iš tiesų palikai mane, mylimasis? Nejaugi dabar aš svetima tau, o tu svetimas man?“

Užtikau panaktinius,
apeinančius miestą.
„Ar nematėte to,
kurį myli mano širdis?“

Ištrauka iš „Giesmių giesmės“ knygos

Bet su ryto šviesa kažkas viduje netikėtai apsiversdavo, persimainydavo. Tada palengvėdavo, atlėgdavo kankinęs pyktis ir ateidavo netikėčiausi atsakymai. Širdis vis stipriau plakdavo, nes sugrįždavo viltis, kad šiandien pati tinkamiausia diena pasakyti „atleisk man“.

Vos pro juos praėjusi,
radau tą, kurį myli mano širdis.
Tvirtai jį apkabinau ir nepaleidau,
kol neįsivedžiau į savo
motinos namus,
į kambarį tos, kuri mane pagimdė.
Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros,
gazelėmis ar laukų stirnomis:
nebudinkite, nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus!

Ištrauka iš „Giesmių giesmės“ knygos

Tavo mylimoji Balandė

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (132)