Yra Senajame Testamente Kaino ir Abelio istorija. Kainas užmuša Abelį iš pavydo. Nes Dievas labiau Abelį mylėjo.

Ši istorija kartojasi žmonijos istorijoje, ir broliai iš tikrųjų užmuša brolius nuo neatmenamų laikų. Nesvarbu, ar jie pagonys, ar musulmonai, ar krikščionys. Seserys viena kitą nedažnai užmuša, tačiau neapykantos jų santykiuose visuomet pakakdavo.

Neapykanta - kraštutinumas. Dažniau sutinkama antipatija. Šioje antipatijoje yra paviršius ir giluma.

Paviršutiniški vaikiški paaiškinimai:

“Aš jos nemėgstu, nes ji pamaiva”.
“Ji tokia gerutė, darbštuolė, o aš bloga, tinginė,“
“Niekam nerūpi mano problemos, tik ši princesė visiems rūpi”;
“Ji už mane žymiai vyresnė, todėl mes nedraugaujame”;
“ Ji mane muša”;
“ Ji apskritai kvaiša”.

Gilesnės antipatijos priežastys – reliatyvus meilės deficitas. Kažkur sielos gilumoje vaikas jaučia, kad anksčiau mamytės ir tėvelio meilė buvo skirta tik jam vienam. Tai buvo dviejų širdžių sąjunga. Dabar į tai įsikiša trečias – konkurentas.

Gyventi meilės trikampyje nėra taip paprasta, kaip dviejų sąjungoje. Reikia kažkaip suvirškinti tai, kad dabar dėmesio ir laiko tau lieka mažiau. Reikia išmokti būti kitokiu, surasti savo, kitonišką kelią į tėvų širdis…

Kol tai išmokstama, į galvą vis ateina tas prakeiktas žodis “teisingumas”. Nėra pasaulyje reliatyvesnio žodžio. Kiekvienas žmogus paslapčia įsitikinęs, kad jis turėtų būti tas išrinktasis, kuriam priklausys Didysis Gyvenimo Loterijos Prizas. Tai ir yra “teisinga”. O koks tai prizas - priklauso nuo to, ko tau reikia . Vaikystėje reikia tėvų meilės. Vėliau reikia patikėti, kad tavo gyvenimo kelias – pats geriausias.

Jaunystėje paaiškinimas, kodėl sesuo nemėgiama, būna psichologiškesnis:

“Mes per daug skirtingos”;
“Ji turi kitokių interesų- vaikinai, šokiai. Aš mėgstu gamtą ir knygas”.
“Aš esu linksma mergina, o ji - knygų kirminas”.
“Ji vaikšto su tokiais bernais ir mergomis, kurie man nepatinka”.
“Aš mėgstu sportą, o nuo jos kalbų apie skudurus ir paskalų mane vemti verčia.”

Ši antipatija turi jau kitokias šaknis. Jaunas žmogus kuria savo tapatybę. O kas tai - tapatybė? Tai žinojimas, kas esi. Šis žinojimas turi magiškos galios. Jis apsprendžia gyvenimo būdą. Ir jame yra dvi pusės – kokiai žmonių grupei tu priklausai, ir kuo tu skirtingas.

Žinoma, merginai saugiau būti tokiai, kaip visos kitos. Pavyzdžiui, kaip sesuo. Ji pasiskolins jos batelius, kosmetiką, suknelę. Tačiau merginai taip pat svarbu suprasti, kuo ji yra skirtinga, kuo ji nepanaši į seserį ir kitas merginas. Ir tam kartais prireikia paneigti sesers įpročius ir pažiūras: “tai ne aš, tai ne mano”.

Ypač lengvai tokie neigimai daromi sekso srityje. Tuomet atsiranda situacijos, kai viena sesuo – “Madona”, kita – “mergšė”. Tai reiškia, kad viena yra nepaprastai dorovinga ir sėdi namuose, o kita yra linksma ir lengvai vaikinams prieinama .

Jeigu jūs paklausinėtumėte šių merginų, kodėl jos tokios skirtingos vienoje šeimoje išaugo, jos neatsakys. Tiesiog pasakys: mes tokios. Nes tapatybė - ne tai, ką gali pamatyti veidrodyje. Tai - kažkas, ką bandai atspėti ir suprasti, kaip jūreivis, ieškantis žemės. Jis įsižiūri į ūkanomis padengtą jūrą, o mergina įsižiūri į savo bendraamžes ir į savo seserį. Aha, aš irgi tokia… ne, tai jau ne aš.

Kaip bebūtų keista, bet sesers draugystė su vaikinais ir vedybos nedažnai kelia viena kitai antipatijos jausmus. Nors teoriškai tai gali sukelti pavydą, tačiau seserys kažkaip stebėtinai solidarios meilės klausimuose. Jauna sesutė gali būti vyresnės sesers slapta sąjungininkė prieš tėvus, nešioti jos meilės raštelius ir perdavinėti svarbias žinias mylimajam.

Galbūt moterys apskritai labai solidarizuojasi, kai išgirsta tokius žodžius, kaip: ”pasimatymas, sužadėtuvės, vestuvės, kūdikis”?

Taigi, po sesers vestuvių galima konstatuoti reliatyvią ramybę ir santaiką. Tačiau ateina laikas, kada klausimas: ”kas nusipelnė daugiau?” vėl iškyla.

Sekantis antipatijos antplūdis susijęs su turto dalybomis. Aš nepažįstu nei vienos šeimos, kurioje po turto dalybų visi liktų patenkinti. Visuomet vienam iš giminių atrodo, kad kitam atiteko didesnė dalis. Čia negalioja matematikos dėsniai. Prisimenami nuopelnai:

“Tuo metu, kai aš prižiūrėjau sergančią mamą, ji atostogaudavo”;
“O tegul ji paskaičiuoja, kiek man kainavo remontas”;
“Kai jai buvo sunku, kas prižiūrėdavo jos vaikus?”

Kodėl seserys ir broliai taip atkakliai tvirtina, kad dalybos buvo neteisingos? Kam reikalingas tas nuolatinis savęs graužimas: ”kodėl aš taip lengvai nusileidau?” Kam tie draugiški pastebėjimai: ”jis tave apiplėšė”?

Manau, kad tokie dalykai taip pat turi gilesnę potekstę.

Miršta atimi žmonės. Po jų lieka turtas. Artimų žmonių netektis - skaudus praradimas. Tačiau kai kovoji, skausmas mažesnis. O turto dalybos - geras pretekstas kovoti. Kovodami tarpusavyje, giminaičiai nesąmoningai gina save nuo to, nuo ko apsiginti labai sunku - nuo vienatvės ir liūdesio. Kai jie tai supranta, jie nebekovoja. Jie liūdi kartu.

Atsigręžę į save, mes pastebime, kad kovodami tiesiog pamirštame kelis dalykus:

Kad ne mes esame daiktų šeimininkai, o daiktai tapo mūsų šeimininkais;
Kad santykiuose laimi tas, kuris atsisako laimėti;
O tas, kuris nori laimėti, laimėdamas pralaimi meilę;
Ir kad visa tai jau darė ir darė ir darė prieš mus milijonai žmonių…

Kol nustebę eilinį kartą neatrasdavo, kad gyvenime geriausi dalykai – tie, kurių už pinigus nenusipirksi.

Olegas Lapinas

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją