Pastebiu, kad geriausiai išsisprendžia buitinės temos, nes ten argumentai aiškūs ir paskaičiuojami. Tačiau kai tema krypsta santykių link – prasideda nesibaigiantis nesusikalbėjimas. Pradžioje aš tyliu ir analizuoju mintyse, kad pasitvirtinčiau, jog tai nėra dėl blogos nuotaikos, ar problema nėra laikina. Išbandau sugalvotus ar būdus pagerinti santykius, suartinti, bet kaip suprantu, tai ne vieno žmogaus darbas.
Vėliau bandau užsiminti, kas mane neramina, pradedu frazėmis: „aš jaučiuosi...“. Man tai svarbu, nes nesu turėjusi pilnos šeimos ir savąją noriu kurti nuo pradžių ant tvirtų pamatų. Visuomet būnu vyro nuraminta ir išgirstu patvirtinimą, kad viskas gerai, ir iš neturėjimo prisigalvoju nesąmonių, o tokios kalbos kaip tik ir gadina santykius, gyvenimas eina, o mes nesėdėsim apsiseilioję, žiūrėdami vienas į kitą.
Po griežto užbaigimo palieka pinigų ir turbūt jam palengvėja. Taip būna užgesinta problema iki kito karto. Blogiausia yra tai, jog bet koks pokalbis neduoda prasmės, kol... neapsiašaroju. Tuomet vyras išsigąsta ir nustemba, nes netikėjo, kad tai man yra svarbi problema.
Labai nenoriu prieiti iki manipuliacijos ašaromis ir kol kas nerandu būdų, kaip tapti lygiaverte partnere diskusijose, padarant abiems tinkamus sprendimus, inicijuotus brandžios diskusijos, o ne „silpnosios pusės“ ašaromis ar „stipriojo vyro“ griežtu užbaigimu.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP KALBĖTI APIE SANTYKIUS?
Taigi jūs norite patarimo, kaip teisingai kalbėtis apie santykius. Jūs pastebite, kad „prisigalvojate nesąmonių“ ir apsiverkiate, o vyras tuomet patiki, kad jums tikrai yra rimta problema ir „griežtai užbaigia“. Ir dar palieka pinigų.
Visa tai atrodo jums nebrandžiu būdu aiškintis santykius. Ar net manipuliacija. Kaip ten bebūtų, tai - jūsų būdas bendrauti. Manau, kad jūs galite elgtis taip, kaip elgėtės. Na, kas iš to, kad jūs bandysite kalbėtis kažkaip kitaip, jei tuomet gaunasi „nesibaigiantis nesusikalbėjimas“?
Jūs neblogai sutariate dėl buitinių dalykų, sutarkite ir toliau. Panašu, kad tokiuose pokalbiuose nei ašarų, nei kitokių manipuliacijų nėra. Akivaizdu, kad jūsų vyras negali pakęsti moters ašarų, o pokalbius apie santykius suvokia kaip kažkokį pavojaus ženklą. Tad kam jums jį gąsdinti?
Visai kas kita - dažniau sakyti vyrui, kad jį mylite. Ir prašyti, kad jis jums dažniau tai sakytų. Tokiu būdu jūs nekviečiate jo į diskusiją „kaip pagerinti santykius“, o realiai juos gerinate. Taip pat jūs galite paprašyti, kad jis pasakotų jums, kas ypač jam jumyse patinka, neapsiribodamas bendrais žodžiais: „myliu“, „viskas gerai“, „viskas patinka“. Tegul kas savaitę pasako jums, ką jūs padarėte gerai. Ir jūs jam galite konkrečiau pasakoti, ką jis tokio gero per savaitę buvo padaręs.
Man atrodo, kad jūs nepatikėsite, jog viskas gali būti taip paprasta. Argi nereikia kalbėtis apie tai, kas įskaudino, kas kelia nerimą ir liūdesį?
Taip gali kalbėtis tik žmonės, kurie, kaip ir jūs, analizuoja santykius, galvoja apie juos. Ir galvoja pirmiausiai iš kritinės pusės. Tačiau vargu ar šį galvojimą reikia iškelti viešumon, jei partneris tam nepasiruošęs.
Aš labai atsiprašau už palyginimą, bet sutuoktinių pokalbis negali virsti priverstine klizma, kad ir daroma labai kilniais sumetimais. Apskritai šeimyninio miegamojo neverta versti mediko ar psichologo kabinetu. Ne tam žmonės tuokiasi.
Tačiau ką daryti su tokiais suprantamais jums dalykais, kaip „analizuoju mintyse, kad pasitvirtinčiau, jog tai nėra dėl blogos nuotaikos, ar problema nėra laikina. Išbandau sugalvotus ar būdus pagerinti santykius, suartinti, bet kaip suprantu, tai ne vieno žmogaus darbas. Vėliau bandau užsiminti, kas mane neramina“ ir t.t. ir pan.?
Paverskite tai labai konkrečiais dalykais ir išvardinkite jam kas savaitę, kas jums nepatiko. Nereikia vadinti to „santykiais“. Juk šis žodis tikrai gąsdina ir ne vien vyrus.
Pagalvokite, kaip dažnai su šiuo žodžiu žmonės sieja kažką nemalonaus: „sugadinti santykius“, „rimti santykiai“, „neleistini santykiai“, „turėjo santykius“... Na, tikrai mažoka džiaugsmo šiame žodyje, tiesa? O štai konkretūs dalykai veikia visai kitaip: „nepatiko, kaip tu pjaustai žuvį“. Arba „nepatiko, kad flirtavai su kita“. Trumpai ir aiškiai. O po to: „labai patiko, kaip tu pagaminai šašlykus“, „mėgstu, kai mane apkabini ir laikai rankose“.
Ar yra bent vienas vyras pasaulyje, kuris išsigąstų ir pabėgtų po tokių žodžių? Labai svarbu, kad bet kokį kritinį sąrašą jūs būtinai užbaigtumėte pagyrimais. Nepalikite vyro vien su kritika.
Komplimentų dalis - būtina, net jei kritinių pastabų jūs jam neturite. Ir būtinai perduokite estafetę jam: „kas tau nepatiko ir kas patiko?“
Taigi, kalba, kurią supranta jūsų vyras, turi būti labai buitiška. Ji nepaneigia santykių, nes santykiai - tai nėra kažkokia metafizinė esybė, apie kurią reikia kalbėti. Santykiai - tai viso labo abstraktus žodis konkretiems dalykams pavadinti.
Pamenate, kažkada buvo tokia kramtomoji guma „Meilė - tai...“? Ten būdavo paveiksliukai su užrašais: „Meilė- tai žiemą nuvalyti nuo jos mašinos sniegą“, „Meilė - tai vaikščioti visą naktį kartu ir kalbėtis“ ir t.t.
Argi tokie dalykai ką nors gąsdina ir argi jie panašūs į manipuliacijas? Beje, tikiu, kad ir jums reikia iš vyro ne abstrakčių žodžių, o labai konkrečių veiksmų, kurie apibendrinus ir vadinsis: „jis mane myli“.
Tačiau tarp jūsų ir vyro yra svarbus skirtumas. Jis susijęs su emocijų raiška. Prisiminti tai galima vėliau, kai jūs jau turėsite praktikos tiesiog „buitiškai“ kalbėtis apie tai, kas nepatiko ir kas patiko. Čia jau prasidės ilgesnis pokalbis. Vyrui juk irgi nesvetimas liūdesys, ilgesys, nuoskauda. Tačiau dažniausiai vyras reiškia juos trumpai ir apsiriboja vienu jausmu. Paliūdėjo ir viskas. Supyko ir išėjo. Atleido. Džiaugiasi.
O moterų emocinis gyvenimas sudėtingesnis. Moterims per vieną išgyvenimą jausmai dažnai eina tokia tvarka:
Pykstu ir kaltinu;
Liūdžiu ir verkiu;
Bijau ir jaučiuosi pažeidžiama;
Imuosi atsakomybės ir apgailestauju, jei įskaudinau;
Myliu, suprantu ir gerbiu.
Taip jau atsitinka, kad gamta ruošia moteris vaikų auginimui. Ir mažas kūdikis nesupranta žodžių, bet supranta jausmus. Motinystė daro moteris turtingesnėmis už vyrus savo emocine išraiška. Net jei moteris dar netapo motina, joje iš prigimties jau yra ši „emocinė vaivorykštė“.
Ir nors susivaldyti ar peršokti per kai kuriuos etapus moteris gali, tačiau jai sveikiau yra to nedaryti. Jai geriau leisti sau pereiti per šią gamą iki galo. Iš vyro šito reikalauti nebūtina, tačiau galima pasiūlyti jam pakalbėti apie tai žodžiais. Žinoma, tuomet, kai jis to nebijo ir yra tam pasiruošęs.
Na, ir labai drąsiems vyrams (ir kai kurioms suvaržytoms moterims) galima siūlyti specialius emocijas išlaisvinančius pratimus – tarkime, specialias meditacijas. Tuomet jie ne tik kalbės, bet ir reikš savo jausmus, o tai reiškia - nebebijos moterų jausmų.
Juk kodėl draugė geriau supranta kitos moters išgyvenimus ir nepabėga nuo jos į kitą kambarį? Nes pati gali lygiai taip pat reikšti, ką jaučia. O jei vyras ar moteris tiesiog neišgali nieko išreikšti? Štai čia ir padeda grupiniai pratimai.
Pavyzdžiui, yra taip vadinama „šamanų kvėpavimo meditacija“, kur kryptingai kvėpuojama ir reiškiami jausmai. Arba grynai jausmų išraiškai skirta meditacija AUM (tai trumpinys iš anglų kalbos „Awareness, Unconditional Love Meditation“, kas verčiasi „Sąmoningumo, Besąlygiškos Meilės meditacija“). Apie šias meditacijas ir kur jos vyksta, galite pasiskaityti internete.
Beje, aš pastebėjau, kad netgi labai „kieti“, vyrai atėjus tam tikram amžiui (dažniausiai apie keturiasdešimt metų), ima domėtis savo jausmais, siekia pažadinti ir jautriąją savo sielos pusę. Ir neatsitiktinai - šiuolaikinės moterys vis rečiau žavisi „mačo“ vyrais ir duoda vyrams suprasti, kad jie galėtų būti įdomesni.
Taigi, papročiai ir laikas dirba jūsų naudai.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
