Vesdamas ją, jaučiasi laimingiausias pasaulyje. Po kurio laiko jo šeima įtariai stebisi: kodėl ji? Prasideda spėlionės. Gal ji gerai gamina? O gal dėl sekso? Ar ji išplovė jam smegenis? Ką ji jam padarė? Visi miršta iš noro priremti vyruką prie sienos ir paklausti:„Kodėl tu vedei tokią kalę?“
„Kodėl vyrai veda kales“ nėra eilinė knyga iš serijos „kaip prigriebti vyrą“. Ir čia tikrai neteigiama, kad, kol nesuradai savo „antrosios pusės“, esi „nepilna“ ar „nevisa“. Atvirkščiai. Bandysim mesti iššūkį įsigalėjusioms normoms, plėsti suvokimą apie tai, kodėl kai kurie santykiai toliau nesivysto, ir aiškintis, kaip vyrai renkasi sielos drauges.
Kai sakau „kalė“, moteris, kurią apibūdinu, nėra nei žiauri, nei menka ar nedora. Šioje knygoje, kaip ir pirmojoje dalyje „Kodėl vyrai myli kales“, šį žodį vartoju su nemaža sąmojo doze. Turiu galvoje satyrišką termino reikšmę, nepriimu jo pernelyg rimtai.
Pasitelkiu jį apibūdinti stiprią moterį, kuri turi savo tapatybę, jaučiasi užtikrinta tuo, kas yra. Pastaroji su džiaugsmu suteikia vaikinui „erdvės“, nes mėgaujasi savąja. Ji gerai žino, kokį vyro elgesį priims, kokį atmes. Pajutusi nors mažiausią nepagarbą, stipri moteris tuoj pat atsitrauks. Dėl to ji yra tik patrauklesnė, o ne atvirkščiai. Tokią moterį jis svajoja vesti.
Visos skaitėme „Pelenę“. Matėme sužadėtuvių žiedų reklamas, kuriose moteris gauna taip trokštamą žėrinčią brangenybę. Visos buvome vestuvėse su dešimčia pamergių, kurios atrodo kaip Piterio Peno draugė fėja Auksarankė.
Fotografas rengiasi fotografuoti, o pamergės apsupa nuotaką, priglunda prie kairiosios jos rankos ir susižavėjusios žiūri į brangųjį akmenį. Tuomet ateina eilė mesti puokštę. Vienišos merginos mindžioja viena kitai kojas. Kiekviena nori pagauti puokštę, kad kieno nors kaustytas sąvaržomis ir lytiškai nesubrendęs sūnėnas galėtų jai ant šlaunies užmauti keliaraištį.
Štai kaip moterys pasiduoda santuokos idėjai. Vyrai tai pastebi. Jie mato moteris besielgiančias taip, lyg santuoka būtų svarbiausias dalykas gyvenime, ir tai įsidėmi. Tai tik patvirtina mintį, kurią jie visada žinojo: santuoka ne visada reiškia, kad moteris myli vyrą.
Kai kurie vyriškiai mano, kad moterys myli vestuvių ar to, ką jos reprezentuoja, idėją. Vyras reikalingas tik tam, kad užimtų numatytą poziciją. Visa tai veikia romantiškus santykius. Vyrai vengia tokių situacijų, kuriose, kaip jie įtaria, santykiai moteriai reikalingi tam, kad ji pasijustų „visa“. Taip ir vėl jie jaučiasi tik užimantys
tam tikrą poziciją.
Santykiai su pasitikėjimo savimi stokojančia moterimi yra lyg spąstai, nes ši nemyli vyro tokio, koks jis iš tikrųjų yra. Tiesa, vyrai įsipareigojimų nebijo, jie nori meilės ir santuokos lygiai taip pat, kaip moterys. Kad vyras trokštų santuokos, jo galvoje turi kirbėti mintis: „Oho, turėtų būti nuostabu susituokti su ja.“
Tokia mintis nekyla, kai moteris laikosi įprastinių patarimų ir užbėga įvykiams už akių: „Man reikia žinoti, kuo visa tai baigsis. Nenoriu gaišti savo laiko.“
Tai sakiniai, kuriuos moteris taria automatiškai. Ji mano taupanti savo laiką, tačiau nesupranta, kad ką tik jį perkalbėjo. Kai mergina užmezga santykius ir elgiasi taip, lyg įsipareigojimas arba santuoka „privalo“ įvykti, ji gali paskatinti vyrą bėgti priešinga linkme. Būtent dėl to ir buvo rašoma ši knyga.“
Sherry Argov, „Kodėl vyrai veda kales“ autorė
****************************************************************
Knygos ištraukos
****************************************************************
Visuomenėje primetami nurodymai geroms mergaitėms
Įsivaizduok pasaulį, kuriame lyčių vaidmenys yra sukeisti: vyrai gamina moterims, rankioja kojines ir neriasi iš kailio, nes nori jas vesti. Įsivaizduok, kad turi vaikiną, kuriam priklauso kraičio skrynia su šešiomis levandų spalvos peteliškėmis. Jaunasis pageidautų, kad tas peteliškes pabroliai segėtų per jo vestuves.
Įsivaizduok, kad jis atsidūsta kaskart, kai praeinate pro vaikiškų drabužėlių parduotuvę. Įsivaizduok, kad jis pasitinka tave prie durų su šilkiniais apatiniais ir kaubojiškais batais, jog galėtų sušokti tau šokį ant stulpo. Tada pridėk dar keletą ultimatumų:
„Kur mano žiedas?“
„Kodėl tu manęs nevedi?“
Ar esama tikimybės, kad nemanytum, jog šis vyrukas yra „prisirpęs“ vestuvėms? Tada ir pradėtum slapta ruoštis pabėgti: „Ne, tu nekaltas, tai aš. [Vertimas: Neabejotinai kaltas tu.] Aš per daug užsiėmusi darbe. Myliu tave, bet nesu tavęs įsimylėjusi.“ Ir trenktum durimis... Tarsi būtų sprogęs trinitrotoluenas.
Kad ir kaip baisiai skambėtų, būtent taip elgtis mokomos moterys, trokštančios „pasigauti vyrą“. Taip atsitinka kiekvienai „gerai mergaitei“ – jai svarbiausi visų kitų, o ne jos pačios poreikiai. Ji mano, kad nėra verta paliesti savo vyro apatinio trikotažo kraštelio. Kai dariau vyrų apklausą, visi jie teigė, kad pasitikinčių savimi moterų išties labai trūksta. Taip pat jie sakė, kad savimi pasitikinti moteris, jų manymu, yra patraukliausia.
Argi galima stebėtis, kad taip sunku surasti tokių moterų? Apsidairyk. Kiekvienas mados žurnaliūkštis liepia moterims elgtis taip, tarsi jos būtų tarnaitės, lyg pasimatymai būtų prašymas priimti į sunkų, fizinį, vergišką darbą: „Ar patiektum šalto alaus vilkėdama menkučius apatinius?
Ar, išlyginusi jo marškinius, palieki skutimosi peiliukų tiesumo linijas, visai kaip vietinio motelio metų darbuotojas? Ar dėl jo dėvi celofaną? Ar dirbi sode avėdama smailiakulniais? Ar myliesi šuniuko poza? Jei taip, jis tikrai kris ant kelių ir pasipirš...“.
Visa tai skatina moteris elgtis desperatiškai. Kai mergina elgiasi taip, tarsi šaukte šauktų „Pasirink mane! Pasirink mane!“, ji spusteli vaikino aistrą žudantį mygtuką. Tai žmogiška. Tu taip pat pasibodėtum vaikinu, kuris, pirmąkart susitikus kavos, įteiktų du tuzinus rožių, o po penkių minučių pasakytų, kad yra laimingiausias vaikinas pasaulyje.Tokia jau žmogaus prigimtis.
Tikinti moterį, kad ji turi labiau pasistengti, yra tas pats, kaip liepti vaikui pirmąją naujų mokslo metų dieną prieiti prie pagarsėjusio mokyklos peštuko ir pasiūlyti: „Štai! Imk mano kišenpinigius. Gali pasiimti ir blynus. Atiduosiu net savo priešpiečių dėžutę, jei jos neturi.“
O pasimatyme tai skambėtų maždaug taip: „Štai! Naudokis mano kūnu. Be to, iškepiau pyragą. Prašau, būk geras. Vesk mane. Aš netgi kilstelsiu savo užpakaliuką – gražiai ir aukštai, kaip daroma užsiimant joga. Taip patogu būti aukštyn kojom. Tikrai. Tiesiog dievinu tai!“
Jeigu vyras su tavimi praleidžia naktį, dar nereiškia, kad jis galvoja apie ateitį. Tam, kad mąstytų apie „kartu amžinai“, jis turi tiesiog gerte gerti kurį nors tavo asmenybės bruožą. Pavyzdžiui, gerą nuovoką arba aštrų protą.
PIRMASIS SANTYKIŲ PRINCIPAS
Susitikinėjant vyrui nėra nieko patraukliau už orią ir savimi besididžiuojančią moterį.
Ne mažiau svarbu – turi pažinti save. Jeigu manysi, kad esi tobula, vyras stengsis būti tavo prioritetų sąrašo viršuje. Apie ilgalaikius santykius jis pradės galvoti tik tada, kai atliksi svarbiausia – užsitarnausi jo pagarbą. Būtent pagarba yra viską jungiantis elementas.
Kara yra puikus pavyzdys, kodėl protinga ir savimi pasitikinti moteris pasiekia savo. Iš pradžių jos sužadėtinis bandė kišti savo trigrašį ir mėgino nurodyti, kaip ji turėtų atrodyti. Kara buvo beišeinanti į susitikimą, o jis pasakė, kad būtų geriau, jei ji vilkėtų suknelę, o ne kostiumėlį su kelnėmis. Po to jis pareiškė, kad jos makiažas per ryškus.
„Gera mergaitė“ būtų bėgusi pirkti naujo garderobo, tačiau Kara žaismingai išpyškino: „Klausyk, Versace. Mano apranga visada buvo puiki. Taip pat nesu sulaukusi jokių priekaištų dėl makiažo. Tačiau, jei nori, galiu iš anksto pranešti, kai dėvėsiu šį kostiumėlį. Jei nenorėsi manęs su juo matyti, galėsi neateiti.“ Jei nori, kad tave priimtų kitaip, turi mąstyti kitaip. Jis turi matyti, jog savo reikalus tu tvarkai pati, kad tau nereikia niekieno patarimų, kaip užsimauti kojines. Tai reiškia: „Aš saugi.“
Didžiausias patrauklumo priešas yra reiklumas ir nesaugumas. Kalė nesiekia nieko įrodyti, nebando būti „geriausia šio pasirodymo dalis“. Užuot svarsčiusi: „Kur mano žiedas?“, „Kodėl gi tu manęs nevedi?“, ji galvoja:
„Kokia nauda iš šio vaikino?“
„Kaip aš jaučiuosi, praleidusi laiką su juo?“
„Kas man iš to?“
Ir nutinka smagiausias dalykas – jis verčiasi per galvą, norėdamas būti su ja. Kim Besindžer pasakė šį tą labai įdomaus: „Visiškai neturiu laiko nei būti priskirtai sunkiai sukalbamų kategorijai, nei jaudintis dėl to.“ Vyrai jaučiasi laisvai su moterimis, kurioms per daug nerūpi. Tada jie nėra atsakingi už kieno nors kito laimę. Kai vyras pamatys, kad su juo esi laiminga, tačiau gali būti lygiai tokia pat laiminga be jo, tada jis nuo tavęs nesitrauks nė per žingsnį. Būdama laiminga, esi patraukli.
Tačiau ne tik tai. Kalėms dar linksmiau. Mano draugė Andžela penktadienio vakarą susitiko su vaikinu. Jie ėjo valgyti kinų maisto. Paragavo nemažai patiekalų. Buvo daug likučių, todėl Andžela parsinešė juos namo. Kitą vakarą ji suplanavo pasimatymą su kitu vaikinu. Mano draugė nutarė, kad gali pabūti „atsidavusia šeimininke“.
Andžela pašildė kinų maisto likučius, išdėliojo gražiose lėkštėse ir patiekė garbės svečiui. Sėkmės sausainis jai išpranašavo: „Patiekta vakarienė buvo stulbinančiai sėkminga“. Žinoma, niekada nerekomenduočiau rinktis greitų ir lengvų patiekalų, vietoje trijų valandų prakaitavimo ir vergavimo virtuvėje. Vis dėlto būčiau neatidi, jei neįtraukčiau vieno gurmaniškų patiekalų eksperto patarimo: „Niekada nepalikite petražolių.“ (Jei jos ištiš mikrobangų krosnelėje, tai bus demaskuojantis jūsų apgavystės įrodymas).
Atkreipkite dėmesį, kas buvo bendra tarp Karos ir Andželos: nei viena jų nejautė poreikio ką nors kompensuoti. Tai sukėlė vyro pagarbą. Kodėl? Buvo tikimasi, kad jos nersis iš kailio, nes pagal taisykles moterys turėtų taip elgtis. Tačiau, kai moterys jas atmetė, vyrų galvose nušvito mintis. Žinutė, kad „aš kažko verta“, verčia vyrą nuoširdžiai tuo tikėti.
Muzikos kanalo dokumentiniame filme Timas Makgro pasakė šį tą intriguojančio apie savo žmoną Fait Hil: „Ji sako tai, ką galvoja. Tikrai taip. Ji netoleruoja niekieno š*.“ Dainininkės vyras nekomentavo jos talento, sėkmės, grožio, populiarumo ar kokio nors kito visuomenėje vertinamo dalyko. Užuot kalbėjęs apie tai, jis paminėjo labiausiai vyrų vertinamą savybę – tvirtybę. Manai, jis didžiuojasi, kad jo žmona nepakenčia į akis rėžiamų paistalų? Lažinuosi, kad taip.
Bus tęsinys