Ji vaikšto į pasimatymus porą kartų per savaitę. Kartais šie vyrai šalia jos užsilaiko savaitei ar mėnesiui, tačiau ne ilgiau.
„Prasideda kalbos apie tikruosius jausmus, man visa tai greitai pabosta“, - pasakoja 35-erių Viktorija. Ji sako, kad jos gyvenime įsimylėjimų nebuvo daug, tačiau jos tai visiškai nejaudina.
Viktorija turi įdomų darbą, su draugais dalyvauja vakarėliuose, lankosi sporto salėje, keliauja, mylisi. Viktorijai patinka, jog jos gyvenimas ryškus ir turiningas. Ar galima būtų pasakyti, kad ji yra vieniša? Vargu ar tai būtų teisinga.
Tačiau nemažai žmonių mano, kad vienišų žmonių aplink atsiranda vis daugiau, ypač tarp didmiesčių gyventojų. Dar daugiau manančių, kad susirasti partnerį yra sudėtinga (apie tai dažniau užsimena moterys). Tačiau yra nemažai tų, kurie nepageidauja savęs varginti ilgalaikiais santykiais.
„Mano ištekėjusios draugės visą laiką skundžiasi gyvenimu“, - savo pasakojimą tęsia Viktorija. „Atrodo, kad jos netgi pavydi man laisvės. Santuoka, šeima, meilė visam gyvenimui – šie stereotipai liko praeityje. Tam, kad pasijaustum laiminga, visiškai pakanka turėti save pačią“, - patikina moteris.
Suartėjimas
Geriau pažinkite save, atverkite savo potencialą, gyvenkite harmonijoje su savimi. Beveik kasdien mums kartojama, kad būtina daugiau rūpintis savimi. Tačiau racionalus dėmesio sutelkimas į savo interesus prieštarauja spontaniškumui, emocionalumui – jausmams, kuriuos patiria įsimylėjęs žmogus.
„Savęs suvokimas nebūtinai paverčia mus gyvybingesniais“, - pasakoja šeimos psichoterapeutė. „Žinoma, tai mus nuramina, suteikia saugumo jausmą, tačiau ėjimas kito žmogaus link, suartėjimas su kitu žmogumi – tai visada rizika, nes šiame kelyje galimos netektys, nusivylimai – juk pažeidžiamiausi kaip tik ir būname įsimylėję.“
Tam, kad įsimylėtume, mums reikia nustoti domėtis vien tik savimi, atsiverti, patraukti apsauginius barjerus, įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą. Kur jis/ji šiuo metu yra? Ką jaučia? Kuo užsiima?
Tokie klausimai neįmanomi, jei domimės tik savimi. Tam, kad atsirastų jausmai, turime atsisakyti savęs įsimylėjimo jausmo, tačiau kas gi nori prarasti save? Kas nori rizikuoti būti atstumtas, nes pasirodys esąs nepakankamai geras jai/jam?
Daugeliui šių pamąstymų pakanka, kad neįsimylėtų, o taptų meilės objektu. Tai įvyksta dėl labai stiprios baimės būti atstumtam bei susidurti su panieka ar tapti priklausomam nuo kito žmogaus. „Kai į meilę žvelgiama kaip į pavojingą dalyką, pageidaujama jos išvengti, užpildant tuštumą darbu, atsiduodant mėgstamai veiklai“, - teigia specialistė.
Mylinčio žvilgsnio beieškant
Ar gali būti, kad mums nebereikia jausmų? Psichologai piešia visiškai kitokį paveikslą. „Aš vienišas, padėkite surasti giminingą sielą.“ Tokiomis paieškomis užtvindyta internetinė erdvė: pažinčių svetainės, forumai ir tinklaraščiai. Čia vyksta aktyvios paieškos. Tai vyksta dėl to, kad esame sutverti mylėti.
„Buvimas su savimi dažnai vertinamas kaip izoliacija, įsigilinimas į patį save“, - aiškina psichoterapeutė. Tačiau žmogus iš prigimties nėra sukurtas buvimui vienam. Kuo gyvesni šie abipusiai mainai, tuo labiau praturtinate save.
Yra žinoma, kad gerai maitinamas tačiau meilės negaunantis kūdikis negali augti ir vystytis, nes nuo pat gimimo jam būtinas jausminis kontaktas su kitais žmonėmis.
„Nevertėtų baimintis pernelyg didelių jausmų“, - tikina specialistė. Juk meilės trūkumas labai dažnas, tuo tarpu meilės perteklius pasitaiko itin retai. Būtent dėl tėvų meilės, kurios nevertėtų painioti su perdėtu rūpinimusi, suaugę žmonės tampa įgalūs įsimylėti ir pamilti. Jei ankstyvoje vaikystėje mums šio jausmo trūko, labai tikėtina, kad stengsimės šiuo jausmu pasisotinti, numalšinti tuštumo jausmą vis įsimylėdami skirtingus žmones.
Žavingajam tamsiaplaukiui Aurimui 33-eji. Jis nekantriai laukia savaitgalio. Aurimo draugai juokauja, kad niekada negali žinoti, su kuo tiksliai jis šį kartą ketina praleisti laiką.
„Susipažįstu visur: darbe, visuomeniniame transporte, stovėdamas kamštyje, restoranuose. Tikriausiai esu taip sukurtas, kad negaliu praeiti pro gražią merginą, tačiau kartais man būna liūdna nuo viso to nepaliaujamo skubėjimo. Iš tiesų visos mano draugės panašios viena į kitą, skiriasi tik plaukų spalva“, - savo istoriją pasakoja Aurimas.
Artimiausiems draugams jis prisipažįsta, kad svajoja sutikti tikrąją meilę, rasti tą, kuri bus kitokia, ne tokia kaip visos. Specialistai teigia, kad tam būtina padaryti pertrauką.
Kai žmogus nenutrūkstamai mezga vartotojiškus santykius, jis neturi jokių šansų pamilti. Toks žmogus paprasčiausiai nepalieka vietos jausmams. Tam, kad įsimylėtumėte, būtinai reikia pertraukos – melancholijos ir vienatvės laiko, pilkų, liūdnų ir nuobodžių dienų.
Tie, kas puola nuo vienos pažinties prie kitos, tokiu būdu užpildydami savo dienas ir naktis, vargu ar gali patirti tikrus jausmus. Negavę pakankamai pagyrų ir meilės vaikystėje, kai kurie suaugę nesijaučia pakankamai vertingi ir geri šiam pasauliui.
Tokie žmonės jaučia poreikį ištirpti kito žmogaus (dabar jau nebe motinos) žvilgsnyje, kuriame ras tą energijos ir gyvenimo džiaugsmo trūkumą. Tačiau kadangi pasisotinti iš išorinio šaltinio neįmanoma, o nustoti apie tai svajoti nepakanka ryžto, vėl ir vėl įvyksta naujos pažintys, laimėjimai ir skęstama įsimylėjusiame žvilgsnyje.
Geriau nei idealas
Ką gi galima pavadinti įsimylėjimo idealu? Brandžią meilę, o gal seksualinę harmoniją? Be jokios abejonės, ir viena, ir kita. Tačiau įsimylėjimas taip pat reiškia žavėjimąsi pačiu jausmu. Šis jausmas pažįstamas kiekvienam – atrodo lyg šie asmenys gyvena visiškai kitame pasaulyje. Aplink viskas gražu, ryšku, lengva ir stebuklinga.
Tačiau kai staiga netenkama meilės objekto, atrodo, kad visas pasaulis užgęsta, viskas pasidaro nebeįdomu. Pasaulis, kuriame gyvena milijardai žmonių, saulėlydžiai, saulėtekiai, jūros, vandenynai, kalnai – visa tai netenka žavesio.
Ar toks sprendimas priimamas iš karto, kai tik sugriūna mūsų fantazija apie žmogų, paverčiantį mūsų pasaulį spalvotu? Mes ir toliau tikimės sutikti idealų partnerį. Viliamės būtinai gauti tai, ko geidžiame, ir netgi nustatome tam tikrus kriterijus, koks gi tas žmogus turėtų būti.
Tačiau vargu ar pavyks sutikti žmogų, kuris atitiktų visus keliamus reikalavimus. Net jei taip ir atsitiktų, greičiausiai jūs to žmogaus neatpažintumėte, nes jūsų širdis paprasčiausiai į tokį žmogų nesureaguotų. Galva apsvaigsta būtent nuo to, ko mes nepažįstame ir nesitikime.
Tačiau kiekvienas turi savo idealus partnerio įsivaizdavimą, kuris yra sudėliotas iš ankstyvų prisirišimų ir fantazijų. Jei šie du įvaizdžiai sutampa, mus aplanko įsimylėjimo jausmas. Viskas tampa nebaisu, net jei ji virtuvėje žvangės puodais ar pamirš vonioje išjungti šviesą.
Visi puikiai žino, kad įsimylėjimas aplanko netikėtai. Kol nesame įsimylėję, vertiname savo saugumą ir komfortą, manome, kad mums būtų sudėtinga to atsisakyti, todėl vertiname įsimylėjimą kaip daug rūpesčių keliantį reikalą. Bet nors nenumaldomai siekiame susiliejimo su kitu asmeniu, esame įsitikinę, kad šis susitikimas neturi sugriauti mūsų ramybės ar įtakoti mūsų įsitikinimų.
Dėl šių priežasčių kartais bandome sąmoningai išvengti įsimylėjimo. Tačiau psichologai teigia, kad visiškai išvengti šio jausmo neįmanoma – galima tik skatinti save įsimylėjimą įsileisti į savo širdį arba bandyti nuo jo apsisaugoti. Tačiau anksčiau ar vėliau jis vis tiek mus aplanko, o tada svarbiau už viską pasidaro jos didenybė meilė.
