Anksčiau buvo manoma, kad bučiuotis priimta 90 procentų kultūrinių bendruomenių. Tačiau tyrėjai Justinas Garcia iš Indianos universiteto (JAV) kartu su kolegomis nusprendė patikrinti šių teorijų teisingumą. Tam jie pasinaudojo 168 kultūrų duomenimis.
Palyginamojo kultūros tyrimo metodo dėka mokslininkai išsiaiškino, kad romantiški ar erotiški bučiniai į lūpas praktikuojami mažiau nei pusėje išnagrinėtų bendruomenių, tiksliau, 46 procentuose jų. Labiausiai paplitę jie Artimuosiuose Rytuose (juos praktikuoja visos dešimt ištyrinėtų kultūrų). Šiaurės Amerikoje bučiniai buvo priimti 55 procentuose kultūrų, Europoje – 70 procentų, Azijoje – 73 procentų.
Tačiau neatsirado jokių įrodymų, kad bučiniai priimtini Centrinėje Amerikoje, Afrikos, Amazonės ir Naujosios Gvinėjos gentyse. Įdomu, kad Tolimosios Šiaurės (ir Azijoje, ir Šiaurės Amerikoje) tautose ir gentyse bučiniai, priešingai, labai paplitę.
Tyrimo metu išryškėjo bendras dėsningumas – kuo sudėtingesnė visuomenė ir kuo ryškesni socialiniai sluoksniai, tuo didesnė tikimybė, kad toje visuomenėje priimta bučiuotis.
Erotinio bučinio evoliucijos istorija nėra iki galo žinoma. Panašus elgesys sutinkamas tarp kai kurių rūšių gyvūnų, pavyzdžiui, kartais atvira burna „bučiuojasi“ šimpanzės. Gali būti, kad susiliesdami lūpomis mes nesąmoningai įvertiname potencialaus partnerio sveikatą per skonio receptorius ir kvapą – tikėtina, kad tai padeda suprasti, kiek mes biologiškai suderinami su tuo žmogumi.
„Mes iš pradžių spėjome, kad bučiniai priimtini ne visose kultūrose ir kažkam atrodo keisti ar net nemalonūs, tačiau daugelyje kultūrų jie apskritai nepriimtini. Greičiausiai bučiniai turi ir biologinį pagrindą, kadangi vyksta apsikeitimas dideliu kiekiu seilių ir feromonų, tačiau taip pat per bučinius gali persiduoti daugybė patogeninių mikrobų, kas ypač pavojinga visuomenėse, kuriose prasta žmonių burnos higiena“, – teigia J. Garcia.
