Kas tuo pat metu vyksta biologine prasme, atrodo kur kas mažiau romantiškai, ir tai gali paaiškinti, kodėl mes kartais būname neištikimi žmonėms, kuriuos mylime.
Romantiška meilė iš esmės yra tik padidėjęs dopamino hormono kiekis smegenyse. Antropologė H. Fisher kartu su savo kolegomis mokslininkais atliko eksperimentą, kurio metu buvo skenuojamos įsimylėjusių žmonių smegenys.
Iki ausų įsimylėjusiam žmogui buvo rodoma neutrali nuotrauka, paskui – mylimojo fotografija. Buvo fiksuojama, kurios tiriamųjų smegenų zonos būna aktyvios tuo metu, kai tyrimo dalyviai žiūri į savo antrosios pusės nuotrauką.
Mokslininkai nustatė, kad žvelgiant į mylimo žmogaus nuotrauką viena labiausiai suaktyvėjusių zonų yra atsakinga už atpildą. Ta pati smegenų zona aktyviau veikia vartojant kokainą ar patiriant orgazmą.
Tai reiškia, kad „Romantiška meilė nėra emocija, tai polėkis, – įsitikinusi tyrimo autorė. – Faktiškai, manau, kad tai net galingiau nei lytinis potraukis“.
Daugybė kitų tyrimų nustatė tą patį – meilė smegenyse veikia kaip motyvacija ir atpildo sistema. Tad jeigu meilė yra atpildas, tai kas skatina apgaudinėti žmones, kuriuose mylime?
Problema slypi tame, kad mums įsimylėjus smegenyse aktyvuojama ne vien atpildo zona. H. Fisher teigimu, su meile susijusios net trys smegenų zonos.
Yra seksualinis potraukis, kuris tarsi „nepakeliamas nervinis niežulys“, verčia mus ieškoti partnerių, kad galėtumėme perduoti savo genus. Yra romantinė meilė, kuri padeda mums sutelkti savo poravimosi energiją į vieną asmenį. Taip pat yra prisirišimas, ramybė ir saugumas, kurį jaučiame su ilgalaikiu partneriu, ir kurie padeda kartu kaip komandai auginti vaikus. Tačiau visos šios trys smegenų sistemos – lytinis potraukis, romantiški jausmai ir prisirišimas – ne visada yra tarpusavyje susiję.
Taigi, galima jausti gilų prisirišimą prie ilgalaikio partnerio ir tuo pat metu jausti romantiškus jausmus kažkam kitam, ir netgi kitam asmeniui jausti lytinį potraukį, – neabejoja H. Fisher.
„Trumpai tariant, mes galime vienu metu mylėti daugiau nei vieną žmogų“, – įsitikinusi antropologė. Štai kodėl kai kurie žmonės gali būti neištikimi savo antrajai pusei. Štai kodėl žmogus gali naktimis galvoti apie gilius prisirišimo jausmus vienam ir netrukus pereiti prie minčių apie romantišką meilę kitam.
„Tai primena komiteto posėdį galvoje, kai bandai apsispręsti, ką daryti, – teigia H. Fisher. – Tikrai nemanau, kad mes esame žinduoliai, sukurti būti laimingais. Mes esame žinduoliai, sukurti daugintis. Manau, kad laimę, kurią randame, susikuriame patys“.
Tai skamba ciniškai, tačiau, H. Fisher teigimu, nepaisant šio tiesmukumo ir neišvengiamų biologinių procesų, meilėje išlieka paslapties ir stebuklo.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
