Daug kur rašoma apie atstumą, kurio turi nuo mūsų laikytis artimieji, pažįstami ir nepažįstami. Atseit, arčiau nei pusė metro mes įsileidžiame tik artimus žmones, o arčiau nei trisdešimt centimetrų - intymius partnerius, ir t.t... Kodėl?
Vyras skaito laikraštį
© Corbis/Scanpix
Apie tai, kad kas nors atsidūrė per arti, mes sužinome iš nemalonaus jausmo. Štai jūs važiuojate tuščiame troleibuse. Įlipa stotelėje keleivis. Kur jis atsisės? Toli nuo jūsų. Kuo toliau. Nes jeigu įlipęs keleivis atsisėstų šalia jūsų esančioje sėdynėje - kaip pasijustumėte? Teisingai, nejaukiai. Imsite į jį šonu žvilgčioti, paskubėsite persėsti ar iš vis išlipsite. Ne tik todėl, kad skaitote baisius straipsnius laikraščius. O yra pas jus toks teritorinis instinktas -gintis nuo tų, kas užima jūsų asmeninę zoną.

Bet štai jūs ėmėte draugauti su vaikinu. Ir kažkodėl leidžiate jam sėdėti ne tik arčiau savęs, bet netgi padedate jam galvą ant peties. O kur jūs jam leidžiate savo leteną užkišti, net ir kalbėti neverta. Pati ne visuomet ten savo ranka liečiate, kur jo ranka liečia.

Tai tarsi toks fokusas - paversti kažką, na, tokiu super- super intymiu, kad intymiau nebūna. Jei kalbėti socialinės distancijos terminais, tai netgi ne trisdešimt centimetrų nuo kūno, o minus keli centimetrai. Nes, jeigu kas nesupranta, skaičiavimas čia jau eina kūnu gilyn. Ir tai yra stebuklas. Tai tarsi paneigia teritorinį instinktą.

Asmeninė zona juk nėra tokia jau siaura, nes ji apima ir mūsų daiktus, ir stalą, ir kėdę. Jūs tai sužinojote dar vaikystėje, kai stumdėtės smėlio dėžėje su kitais vaikais: pamenate? O kaip kariavote su kitu kiemu, atsimenate? O kaip nervindavotės, kai tėvai bandė tvarkyti jūsų kambarį?

Tad ne taip lengva įsileisti kitą žmogų taip arti. Jis turi labai jau tapti mylimas - kaip jūs pati sau ar būti mėgstamas jūsų pliušinis meškiukas. Tas, kur glausdavote prie savęs vaikystėje. Ir štai jūs vedę. Atrodo, susimetėte daiktus, mylite vienas kitą ir to užteks? “Tu mano meškiuk, eikš arčiau.” Ir turite priimti viską, ką tas jaunuolis atitemps su savimi? Kur ten. Instinktai nenustoja veikti.

Štai jūs įsikūrėte kažkur gyventi . Na, žinoma, iš pradžių - tėvų bute. Tėvai jums išskyrė kambarį ir, tikėkimės, ne pereinamąjį. Kaip jūs ten jaučiatės? Jūs pasakysite: na , gal ir nelabai patogiai, bet... O aš jums pasakysiu: nebijokite prisipažinti, kad jaučiatės siaubingai įsitempusi. Ypač jei tai vyro namai. Na, savo namuose jūs jau kaip nors esate apsipratusi. Ne pirmus metus savo teritoriją kūrėte. O jei jo namuose? Įtampa neišvengiama... Ir ne todėl, kad uošviai būtų blogi žmonės ar jums stengtųsi trukdyti.

Štai anyta – na, tegul ji prieš jus netgi ant pirštų galiukų vaikšto ir vis klausinėja: ar aš jums netrukdau?- kodėl jos buvimas šalia sukelia jums tokią įtampą?

Tiesiog todėl, kad ištekėjusi jūs imate traktuoti kelis metrus ar net daugiau aplinkui save kaip savo asmeninę teritoriją. Ir prisilietimas prie šios teritorijos jums tas pats, kaip prisilietimas prie jūsų nugaros odos. Taip, taip, kai ji paliečia jūsų puodą šaldytuve ar jūsų pastatytą šildyti mišinuką vaikui - jus kaip elektra trenkia! Tik nemanykite, kad esate hiper jautri neurotikė. Tiesiog dėsningai reaguojate į prisilietimą prie savo asmeninės erdvės. Ir, patikėkite, anyta lygiai taip pat sureaguotų, jei jūs paliestumėte jos asmeninę zoną.

Netikite? Na, štai pabandykite perkabinti anytos tėvo nuotrauką vienu metru į kairę. Tik vienu metru. Kas čia atsitiko anytai? Iš kur tas jos pyktis, pasimetimas ir ašaros? Ką - ji neurotiška moteris? Ne. Ne todėl. Ji tiesiog sureagavo į pasikėsinimą į jos asmeninę zoną.

Akademikas Buračas aprašo vieną eksperimentą su beždžionių smegenimis. Pasirodo, pakaušinėje smegenų skiltyse yra ląstelių, kurios reaguoja visiškai vienodai, ar glostytume beždžionę per pakaušį, ar daiktus, esančius už nugaros ir matomus šoniniu regėjimu! Tai vis ta pati asmeninė zona - esanti už mūsų kūno ribų. Tad dabar suprantate, iš kur tie Karlo Kastanedos “energetiniai kiaušiniai “ ir iš kur tas “jaučiu pakaušiu?” Iš to paties - mūsų “aš” yra didesnis už mūsų kūno ribas!

Na, gerai, atsiskyrėte jūs nuo uošvių, apsigyvenote savo bute ar net namuose. Einate miegoti, mylitės, o vyras po pasimylėjimo kažkodėl ne taip elgiasi, kaip jūs tikitės. Jūs, tarkime, iš filmų, knygų ir svajonių įsivaizdavote, kad jis ir miegos su jumis apsikabinęs. O jis nusisuka ir knarkia! Vietoj jūsų apkabina pagalvę. Arba atvirkščiai: jis kažkodėl prie jūsų glaudžiasi ir stengiasi užmigti apsikabinęs. O jums norisi po truputį išsilaisvinti ir nusisukti. Kol jis neužmigo - nepatogu. Laukiate, kol užmigs ir atsargiai išsilaisvinate. Kas čia ne taip? Gal jūs susvetimėjote?

Nieko panašaus. Viskas su jumis tvarkoje – jūs tiesiog nakčiai turite susikurti saugią asmeninę zoną. Atlaisvinti ją nuo kitų. Juk miegant jūsų pasąmonė neskirs, kieno čia kūnas šalia - savas ar svetimas. Jai tai jau būtų įsibrovėlis.

Jūs gal nepatikėsite, bet aš žinau atvejų, kai miegantis vyras buvo savo žmonai įkandęs. Netyčia, žinoma, o instinktyviai. Po to teisinosi: sako, ranka nutirpo ir norėjo ją atgaivinti, bet sumaišė savo ir žmonos rankas. Matote, kokia painiava būna miegant? Visiškai “aš “ribos susipainioja. Į saviškius šaudyti imame. Košmaras kažkoks.

Na, išaušo diena. Kas darbe, kas namuose. Vakare susirenkate. Tik štai kas įdomu: jums kažkodėl nesinori, kad vyras maišytųsi virtuvėje. Net jei jis ten kažką bando daryti. Jūs vis randate prie ko prikibti: tai jis ne taip skalbinius įdeda, tai ne ten druską pastato. Ir protingas vyras po truputį iš virtuvės ima dinginėti. Ant sofos, prie televizoriaus, į garažą ar dar kur nors.

Jūs galvojate, kad esate priekabi žmona ar kad jums PMS? Nesikrimskite. Nes tikroji jūsų priekabių priežastis ta pati - jūs instinktyviai ginate savo asmeninę teritoriją. Virtuvė tampa jūsų erdve, kur svetimi nepageidautini. Geriau, kad jie rodytųsi ten kuo rečiau ir tik su reikalu: valgytų jūsų paruoštą maistą, išneštų šiukšles, sutvarkytų indus.

O kur asmeninė vyro erdvė? Dažniausiai niekur. Jei jūs nesate elito atstovai, tai savo vyriško kabineto šiuolaikinis vyras neturi. Žinoma, jei tik jis ne namuose dirbantis advokatas ar stomatologas. Ar nedirba nuosavame garaže mini serviso meistru. Tačiau šiuolaikiniai vyrai po vieną nedirba. Tad kur jo asmeninė erdvė?

O štai ir pastebėkite: į prisilietimą prie ko jūsų vyras ima nežmoniškai jaudintis? Čia ir eina jo asmeninės zonos riba. Gal tai laikraščiai, gal kabantys džiovinti grybai, o gal, atleiskite, numestos nešvarios kojinės?

Galiu lažintis, kad tvarkydama butą jūs su vyru dažniausiai nė nemanote, kad vykdote eilinį Molotovo – Ribentropo paktą. Tai yra, perdalinate nubrėžtas asmenines zonas savaip. Nešvarios kojinės? Į skalbinių dėžę jas! Vyro kolekcinė pypkė? Į stalčių ją! Knyga atversta? Į lentyną ją! Ir štai blizga sutvarkytas butas. Tvarka. Tik vyras kažkoks liūdnas.

Žinoma, vyras nė pats nelabai suvokia, kas čia atsitiko. Nebent praeitų kokie dvidešimt bendro gyvenimo metų. Ir jis šauktų: suprask, man reikia jaustis šeimininku! Aš neturiu čia savo vietos! Ir jis eis susinervinęs į balkoną rūkyti ar kur nors prie mašinos...

Bet, tikėkimės, iki to reikalai nenueis. Tiesiog jūs dabar tvarkotės ir dar jam sakote: pakelk kojas, aš grindis valau. Jis pakelia. Ir jokio nepasitenkinimo nerodo. Jūsų namuose tvyro meilė.

Tik kažkodėl iš ryto prie stalo jis užsidengia laikraščiu - ne todėl, kad nemyli jūsų. Jis tiesiog instinktyviai atstato savo asmeninę erdvę. Nes pajuto: namuose veikia nematoma jėga, nutrinanti ribas tarp valstybių. Ši jėga - tai jūs. Tik nepergyvenkite labai dėl to. Pagalvokite: pavyko jums kažkada pervilioti šį vaikiną į savo intymią zoną? Pasisekė sumažinti distanciją iki minus kelių centimetrų? Pavyks ir dabar. Juk jūsų ranka moka ne tik butą tvarkyti, bet ir dar kai ką...

Pasiseks būtinai. Kodėl galima tuo tikėti? Tiesiog žmonės kartais atveria savo asmenines ribas. Ir ateina vienas pas kitą į svečius. Neapsigyvendami kito teritorijoje, o būtent į svečius. Iš kurių būtinai reikia išeiti ir kartais – pasiilgus- grįžti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (84)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (99)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (12)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (64)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (152)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (109)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

A. Bagatskis mėgavosi lietuvių komplimentu Latvijos rinktinei

Latvijos nacionalinė komanda laimėjo didelį susidomėjimą kėlusias draugiškas rungtynes Rygoje...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (72)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Siekiama patikslinti Tarybų Sąjungos Lietuvai padarytą žalą (166)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras neranda mokslininko, kuris už vidutinį centro...

Priežastys, kodėl apsilankius tualete vargina nemalonūs pojūčiai (2)

Deginimo pojūtis šlapinimosi metu yra vienas nemaloniausių dalykų. Štai kodėl svetainė...