Atrodo, viskas paprasta. Taupome, kad turėtumėme daugiau. O tada galime ką nors nusipirkti.
Bet juk ne visada taip yra. Ne visi taupo, kad išleistų. Kiti taupo iš kažkokios keistos obsesijos. Taupo ir taupo. Kol pinigai nenuvertėja….O juk kai kas ima kreditus, ir tik po to atiduoda. Tarkime, amerikiečiai gyvena tik “į priekį “ – viskas perkama kreditu. Pas mus priimta kombinuoti, dirbti beprotišku intensyvumu, ir tik po to, išleidus visas jėgas, sukaupus pinigus - ką nors pirkti. Pripažindamas, kad tam yra ir ekonominių priežasčių, norėčiau atkreipti dėmesį į psichologines.
1. Iš esmės tai daroma iš baimės.
Klasikinė psichoanalitinė teorija į taupumą žiūri su šiokiu tokiu įtarumu - kaip į “reakcijos formavimą” . Kas tai yra? Tai - psichologinė gynyba, arba būdas, kurį mes automatiškai naudojame, kad ko nors nesuvoktumėme. Reakcijos formavimas - priešingas jausmas ar veiksmas pirminiam jausmui ar impulsui neutralizuoti.
Pykstu - šypsausi. Nekenčiu - myliu. Bijau - puolu į mūšį. Šiuo atveju - kad nesuvoktų, kad įvaldytų ir kad neleistų pasireikšti savo priešingam impulsui - išsikrauti, atiduoti, išleisti - žmogus įpranta taupyti.
Froido ir jo mokinių teorijoje taupumo šaknys yra gana kūniškos ir atsekamos nuo ankstyvos vaikystės. Ką mes kūdikystėje galime iš savęs išleisti ir ką sulaikyti? Teisingai, šlapimą ir ekskrementus. Tik iš pradžių tai darome automatiškai, o maždaug nuo antrų amžiaus metų – valingai.
Mes po truputį suvokiame savo kūną kaip talpą su skylutėmis. Pro vieną skylutę ateina maistas, pro kitas - kažkas išbėga. Maistas buvo čia – am - ir jis kažkur išnyko. Įtempiau dugniuką – pliurpt - kažkas iškrito.
Tai, kad iš mūsų kūno paslaptingu būdu atsiranda kažkas ir jame išnyksta, nepaprastai mus žavi ir domina. Kūdikystėje mes visi esame kažkiek koprofilai. (“Kopros”-“ ekskrementai”, “Filos”- “myliu”). Pažiūrėkite, kaip nenusakomai viskas klostosi toliau.
Apie pirmus gyvenimo metus ateina mama. Ir bando jėga priversti mus pasituštinti. Ir mes priešinamės, ilgai sėdėdami ant puoduko be jokio rezultato. Suvokę, kad mes tai darome valingai, mes pasijuntame didesniais savo kūno šeimininkais, nei iki šiol. Taip prisimindami veiksmą “išleisti ir sulaikyti “, tampame patys sau valdžios, kontrolės, laisvos valios ir galios šaltiniu.
Pinigai ateina į mūsų kišenes maždaug nuo pirmųjų mokyklos klasių ir iš karto tampa nauju mūsų galios simboliu. Juos galima taupyti. Juos galima išleisti. Už pinigus galima nusipirkti ko tiktai nori. Štai ir gyvenimo kontrolė. Meti į skylutę - taupai. Argi taupyklė su plyšiuku neprimena kūno su jo skylutėmis? Taupau - sulaikau – jaučiuosi valdąs situaciją - jaučiuosi stiprus…
Atkreipkite dėmesį: išmatos (sapnuose, kalboje, humore) nuo šiol aiškiai ima sietis su pinigais. Ar psichoanalitikų nuomone, “pinigai yra – š…?” Ne, jų nuomone, tokia yra mūsų pasąmonės logika. Koprofilinė logika. Įsiklausykite į tokius posakius:
Vaikeli, nusiplauk po parduotuvės rankas. Pinigai – pats purviniausias dalykas pasaulyje”.
“ Čia mafija plauna nešvarius pinigus”.
“ Aš nenoriu susitepti tokiais uždarbiais”.
“ Kažkas laimės aukso puodą.”
“Pinigai nekvepia”.
Kas seka iš šio neskanaus požiūrio? Tik tai, kad mes galime susieti savo taupumą su savo poreikiu valdyti situaciją. Ar nebuvome mes jėga pratinami prie puoduko? Ar nesijaučiame dabar šalia kažko, kas nori mums primesti savo valią? Ir vėl tas visiems atsibodęs Froidas…Gali kilti klausimas, kam mums tai iš viso žinoti?
Kartais vieno iš šeimos narių taupumas visus erzina. Bet kodėl žmogus taip elgiasi, niekas nežino.
Galima suprasti: taupyti pinigus tokiam žmogui – jo pagrindinė psichologinė gynyba. Vidinis būtinumas, o ne pasirinkimas. Simptomas. Ne malonumas ar racionaliai paaiškinama veikla. Nes valdžios, kontrolės poreikis, siekimas padaryti save galingesniu jam nėra nei pateisinami, nei būtini. Juk jis bijo. Kažko, kas gali būti stipresnis už jį. Kas gali jį paveikti, demonstruodamas savo galią. Gal savęs paties. O gal kito. Kur baimė, ten mažai džiaugsmo. Gyvenimas – džiaugsminga apykaita, o ne vidurių sulaikymas.
2. Gyvenimo džiaugsmas kartais labai arti.
Taupumas ir šykštumas – ne vien asmeninės savybės. Tai vieni iš nacionalinių tam tikrų tautų bruožai. Pavyzdžiui, psichiatras Leonhard rašė, kad padidintas taupumas, švarumas ir tvarkingumas ypač būdingi vokiečiams. Sprendžiant iš aukšto vokiečių pragyvenimo lygio, miestų švaros bei technikos, tai tiesa. O lietuviai?
Mano pažįstamas rašytojas Gintaras Beresnevičius išsireiškė: ”Tebesame pavydūs, šykštūs, tik darbo niekada nesibaidantys - tai valstiečio genai”.
Taupumo priešprieša - gaivališkas, kone maniakiškas pinigų leidimas. Tradiciškas rusų nacionalinio charakterio bruožas. “Plati siela”, “ balius su čigonais”, “valgyk, gerk, linksminkis” ir “tegu dega visa tai mėlyna liepsna.”
Gal lietuviai tokie taupūs todėl, kad nuo seno gyvena šalia labai sunkiai suvaldomos tautos? Ir gal ši jėga bando paveikti lietuvį klastingu būdu iš vidaus? Galbūt rusų kultūra amžiais bando suvilioti, sugundyti lietuvį, ir jis sielos gilumoje tapatinasi su rusų išlaidumu … Tai – jį galintis įtraukti sūkurys. Ir jis, bijodamas prarasti savikontrolę, galbūt išvysto charakteryje priešingus bruožus.
“Rusai- ubagai. Pasižiūrėkite į jų sodybas - tai kažkokie inkilėliai. Ir svarbiausia, kad jiems nieko ir nereikia.”
“ Na , žinoma, jie nemoka taupyti pinigo. Bet užtat dūšios žmonės…”
“ Jie gal ir gauna užsidirbti iš savo naftos, anglies ir miško. Bet viską prageria”.
Man atrodo, kad šiuose posakiuose tarp eilučių jaučiamas kažkoks nostalgiškas taupaus žmogaus pavydas tam, kuris moka džiaugtis gyvenimu, yra atviresnis, išleidžia tai, ką turi ir dar dalinasi su kitais. Et, kad paėmus lietuvišką darbštumą ir pridėjus jį prie rusiško gyvenimo džiaugsmo!
Kodėl šykštūs žmonės dažnai asocijuojasi mums su niūrumu, nuoboduliu ir užsidarymu nuo žmonių?
Kodėl maloniau atiduoti žodžius - kalbėti ir duoti patarimus, nei imti į save - klausyti, ką kalba kiti?
Iš kur tas keistas lošėjų polinkis viską pralošti?
Jeigu tiesa, kad taupumas kyla iš baimės, tai ar verta mums visa laika kažko bijoti?
Įdomu, kodėl orgazmą vyrai jaučia ne imdami, o atiduodami savo kūno skysčius?
Yra tokia liga – maniakine depresinė psichozė, kuri pasireiškia tuo, kad žmogus po kelis mėnesius jaučia tai nepaprastą pakilimą, tai prislėgtumą.
Viena mano pacientė, serganti maniakine depresine psichoze, pasakė: “Ištisus metus aš jaučiuosi pilkas žmogelis. Aš nieko neišleidžiu, gyvenu taupiai. Dirbu daug ir nuobodžiai. Pakilimo fazėje aš vaišinu draugus, išleidžiu beveik visus pinigus, važiuoju į užsienį. Tuomet aš gyvenu”. O mes ją - vaistais, vaistais…
Gal girdėjote, visai ne maniakiškas gruzinas imdamas paltą pasako teatro rūbininkui: ”Imk pinigus - grąžos nereikia…” O armėnas pasako: “Ir palto nereikia”… O tai, ką apie juos pasakys lietuviai, jiems, tiesą sakant, nė motais. Gyvenimas juk eina…
Olegas Lapinas
