Jei mūsų meilės istorijos viena po kitos baigiasi nesėkme, vadinasi, mes laikomės nesąmoningo scenarijaus, kuris susiklostė dar nuo vaikystės. Iššifravę jį, galime pakeisti savo vaidmenį ir pradėti istoriją, kuri užsibaigtų laimingai, rašo psychologies.ru.
© Shutterstock nuotr.

...Ji visą laiką sutinka vyrus, kurie nesugeba užmegzti rimtų santykių. Jis visada renkasi egoistiškas moteris, kurios jį išnaudoja.

Šių nusivylimų ir nesėkmingų romanų pasikartojimas gali sukurti įspūdį, kad vėl ir vėl vaidinama ta pati pjesė, kurioje keičiasi tik aktoriai, o vaidmenys lieka ankstesni. Kai kurie jų lengvai atpažįstami.

„Tėvukas“ - jį myli, tik kai jis dosnus. „Maitintojas“ - nuo pat ryto iki nakties užimtas visuomet nepatenkintos šeimos aprūpinimu. „Geroji samarietė“ - gelbėja kenčiančius nuo depresijos. „Vieniša siela“ - nesėkmingai, tačiau užsispyrusiai stengiasi užpildyti meilės trūkumą. Į pastarąją kategoriją, pavyzdžiui, patenka trisdešimtmetė Albina, mados žurnalo redaktorė.

„Bandau atsigauti po trijų aistringų romanų, kurie atėjo tiesiog vienas po kito. Kiekvieną kartą tai buvo meilė, kurioje visiškai susilieji su mylimu žmogumi, ir kiekvieną kartą ji nutrūko. Žodžiai „meilėje mūsų niekas neapgaudinėja, išskyrus mus pačius“ - lyg apie mane. Susipažinus su vyru, kažkas manyje lyg iš anksto pajunta jo gebėjimą suteikti nemalonumų“. Meilėje daugiau, nei kažkur kitur, mes - visų pirma savo pačių, ne kitų, aukos.

Nelaikyti savęs auka

„Pagrindinė istorijos pamoka - tai, kad mes joje nepamatome pamokos“, - mąsto transakcinis analitikas Vadimas Petrovskis. „Tai tinka ir kalbant apie mūsų meilės istorijas. Mes linkę priartėti prie bedugnės krašto arba per ją šokti - lyg mus trauktų nematoma jėga. Kas gi tai per jėga? Psichologai naudoja terminą „scenarijus“.

Jis kyla kaip mūsų neįsisąmonintų sprendimų rezultatas, tų, kuriuos priimame vaikystėje, iki trylikos metų. Scenarijaus pagrindas - mūsų santykiai su tėvais ir tėvų santykiai vienas su kitu.“

Noras, kad meilės romanas, kad ir kaip benutiktų, būtų sėkmingas, tik padidina eilinės nesėkmės riziką.

Pavyzdžiui, matydamas, kad tėvas su motina kasdien barasi, ir neturėdamas prieš akis jokio kito pavyzdžio, vaikas gali padaryti išvadą, kad abipusis priešiškumas normalus bet kokiai šeimai, ir nuspręsti: aš taip nenoriu, geriau jau išvis neturėsiu šeimos.

„Esti ir kiti išankstinio nusivylimo šaltiniai“, - tęsia Vadimas Petrovskis. „Pavyzdžiui, vaikystėje išgyventa artimo draugo ar draugės išdavystė. Staigi artimo žmogaus mirtis. Nepriklausantys nuo mūsų išsiskyrimai - pavyzdžiui, tėvas paskiriamas į kitą miestą, šeima persikrausto, draugiški ryšiai subyra. Visi šie įvykiai išlieka vaiko širdyje. Jie gali būti interpretuojami taip: „Neužmegzk artimų santykių, vis tiek visi užsibaigs nesėkmingai“.

Tuomet suaugę mes nesąmoningai rinksimės partnerius, kurie išlaiko distanciją, lieka emociškai neprieinami. Santykiai vėl ir vėl nesiklostys. Tačiau mes nematome, kokį vaidmenį visame tame vaidiname mes patys, ir skundžiamės: „Mums visą laiką kliūna vieni ir tie patys!“

Psichoterapeutė Maryse Vaillant nepripažįsta tokio determinizmo: „Jei visi nustotume laikyti save auka, atsisakytume šio vaidmens ir pripažintume, savęs nekaltindami, kad esame iš dalies atsakingi už savo nesėkmes, kančios trauka nusloptų. Siekiant išsilaisvinti iš begalinių pasikartojimų, reikia jų nebebijoti. Tai gali būti neigiama patirtis, tačiau gali būti ir taip, kad su šios patirties pagalba mes ruošiamės tikrai meilei.“

Užbaigti Edipo konfliktą

Įsimylėjėlių susitikimas - tai būtent ir yra tas momentas, kai dvi pasąmonės susitinka, pažįsta ir pasirenka viena kitą, gaudamos galimybę (kito dėka) papildyti tai, ko taip kankinamai trūko kiekvienam. Tačiau, kol mes nesuvokiame to, ko mums reikia, nuo ko kenčiame, partnerių kaita neturi prasmės: tik kartosime tuos pačius scenarijus ir išgyvensime nesėkmes.

Psichoanalitikės Catherine Bergeret-Amselek nuomone, net geri santykiai su tėvais gali tapti meilės nusivylimų šaltiniu ateityje: „Kai, jau tapę suaugusiais, mes vis dar liekame savo Edipo komplekso įkaitais, įkalinti meilės tėvui ar motinai, mes provokuojame nesėkmę santykiuose su partneriu. Širdies gilumoje mes nesiekiame iš tikro susitikti su kitu žmogumi. Priešingai, mes stengiamės iš naujo atgaivinti tą ryšį su mylimu tėvu, kuris buvo mūsų vaikystėje, tai yra, tokius santykius, kurie mums jau pažįstami ir kurie suteikia mums užtikrintumo.“

Albina patvirtina: „Niekada nemokėjau teisingai vertinti vyrų, su kuriais turėjau reikalų. Man norėjosi, kad jie mane laikytų per atstumą, būtų pakankamai stiprūs ir nepriklausomi, o tuo pat metu pakankamai silpni, kad jiems manęs reikėtų.“

Vėliau ji suprato, kad užmegzti pasitenkinimo neteikiančius santykius ją pastūmėjo motiniškos meilės trūkumas, kurį ji taip stipriai jautė nuo pat vaikystės. Santykiuose su vyrais ji siekė iš naujo išgyventi tą nebuvimo jausmą - juk paprasčiausiai neturėjo kitokios meilės patirties.

„Nesuvokdami to, mes perkuriame savo pačius ankstyviausius vaikiškus išgyvenimus, susijusius su išsiskyrimu su motina“, - aiškina Vadimas Petrovskis. „Tėvai visuomet sugrįžta, tačiau paskui vėl išeina, todėl artumas vaikui visuomet susijęs su išsiskyrimu. Leisdamiesi praeities laiptais, mes nevalingai atkuriame savo vaikiškus išgyvenimus. Albina pakartotinai išgyvendavo santykius „arčiau-toliau“ principu.“

Penkiasdešimtmetis Pavelas, komercijos skyriaus darbuotojas, ką tik išgyveno skyrybas. Jis prisipažįsta, kad pats sugriaudavo visus romanus: „Iš pradžių viskas nuostabu, tačiau laikui bėgant aš, lyg tyčia, imu viską griauti ir nieko negaliu su savimi padaryti. Aš tampu uždaras, agresyvus.“

Pavelas galiausiai pastebėjo, kad jis rodo tą patį nesugebėjimą bendrauti, kurį vaikystėje patyrė iš savo tėvų. „Buvau sukrėstas, kai supratau, kad atkuriu tą pačią situaciją - gali būti, tam, kad kažkada ją nugalėčiau. Tačiau visuomet rezultatas vienas ir tas pats - man neišeina.“

Pripažinus savo atsakomybės dalį už praeities nesėkmes, atsisakius aukos vaidmens, potraukis kančiai sumažėja.

Catherine Bergeret-Amselek nuomone, „daugelis mūsų lygina save su tėvų pora. Galime stengtis sukurti tokius pat santykius, kokie buvo mūsų tėvų, jei laikome juos gerais. Arba einame atvirkštiniu keliu: jei tėvų santykiai mums atrodo siaubingi, mums kartais norisi pataisyti šį paveikslą, sukurti nesėkmingus santykius, kuriuos paskui būtų galima taisyti. Situacijos pakartojimas gali būti naudingas mums, jei galiausiai suvokiame jos esmę ir sugebame išlaikyti distanciją tarp savęs ir šios situacijos. Būdami dvidešimties ir keturiasdešimties, išgyvename ne tuos pačius dalykus, ir kiekvienas etapas atveria mums naujų galimybių.“

Kada skausmas apsaugo

Kai kurie gyvenimo etapai gali būti didžiulių baimių šaltinis: paauglystė, kai mes ieškome savo vietos gyvenime; senatvė, kai mes bijomės ją prarasti. Baimė gyventi ir baimė mirti nuolat keičia viena kitą. Mūsų meilės reikalavimai gali maskuoti baimingumą ir jį švelninti, kai jis tampa pernelyg skausmingas. Kaip medis, už kurio nesimato miško, jis apsaugo mus nuo nerimo dėl kitų priežasčių, susijusių su pačia mūsų buvimo esme.

„Žmogui nėra nieko skausmingesnio, nei galvoti apie pasaulį ir savo vietą jame“, - aiškina Catherine Bergeret-Amselek. „Mirtis, tai yra, gyvenimo baigtinumo suvokimas, ir ta aplinkybė, kad žmogus visuomet yra arba vyras, arba moteris, tačiau ne vienas ir kitas kartu, tai yra, savo nepilnumo suvokimas, nuliūdina mus iki sielos gelmių.“

Tokio pat giluminio nerimo šaltinis gali būti ir mintys apie mūsų planetos būklę, karus, ligas. Šiame kontekste sunkumai, su kuriais mes susiduriame meilės reikaluose, gali mus nuraminti ir padėti mums pasijusti gyvais. Tačiau svarbu paskui šiuos sunkumus sutvarkyti, kad galėtume gyventi tikrą, pilną gyvenimą.

Padėti nepažįstamajam

Jauna aktorė, dvidešimt šešerių Ksenija patenka į „gerųjų samariečių“ kategoriją. „Dažnai įsimyliu vyrus, kuriems reikia pagalbos arba kurie kenčia nuo depresijos. Tačiau aš kaskart buvau kita, aš ir subrendau jiems padėdama. Nekenčiu, kai man sako: „Pagalvok apie save, tu pernelyg gera, nustok užsiimti kitais.“ O ką, jei padėdama jiems, padedu pati sau? O jei man patinka „gelbėtojos“ vaidmuo? Man nemaloni mintis apie tai, kad reikia kovoti su savo polinkiu į pasikartojimus meilėje. Pirmiausia dėl to, kad niekuomet neišeina pakartoti santykius visu tikslumu - kiekvienas naujas susitikimas yra unikalus. Kažkurie jų verčia mane judėti pirmyn, tegu ir per skausmą. Tai ką, apeiti juos iš tolo?“

„Atsisakyti santykių nebūtina, tačiau įdomu būtų sau užduoti klausimą: kodėl man reikia tokių santykių, kurie man teikia skausmą? - mąsto psichoterapeutas, seksologas Alain Heril. Maryse Vaillant užtikrinta: „Laimė, kad esti žmonių, pasirengusių padėti kitiems. Kas būtų su šiuo pasauliu, jei jame gyventų vien tik egoistai? Man nepatinka šis politiškai korektiškas štampas: norint mylėti kitą, reikia pirmiausia mylėti patį save. Pasakykite tai išties kilniai moteriai, ir ją nuliūdinsite. Nors, žinoma, šiame kelyje reikia nepamiršti ir savęs.“

Pamiršti idealią meilę

„Mūsų nesėkmingi romanai byloja apie tai, kad mes bijome sėkmingo romano“, - pastebi Alain Heril. Kažkam laiminga meilė, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, išardo nuo vaikystės pažįstamas poros santykių schemas, o tai gali suteikti kone nepakeliamą skausmą. Juk netgi pačios tos schemos yra mūsų kentėjimų šaltinis, mes prie jų jau pripratome. Tai neurotiniai orientyrai, kurie suteikia mums užtikrintumo, ir mes verčiau kabinamės į juos, užuot ėję pasitikti laimingos meilės, kuri nuvestų mus į neatrastus kraštus. Kai kurie žmonės pasirengę viskam, kad tik jiems nereiktų išgyventi šios patirties, jie taip bijo prarasti save...

„Mitas apie idealią meilę tapo mūsų kultūros dalimi“, - pastebi Alain Heril. „Žymusis antikos filosofas Platonas sukūrė savotišką fantaziją apie susiliejimą: neva kažkur žemėje vaikšto mūsų antroji puselė, kuri galėtų mus pripildyti ir suteikti mums visko to, ko mums trūksta.

Tačiau būtent tuo atveju, kai mums nepavyksta nubrėžti linijos tarp savęs ir kito, meilė tampa griaunančia, buvimas poroje virsta „švelnia prievarta“. Iš čia seka kiek netikėta išvada: jei mūsų noras paversti romaną sėkmingu virsta įkyria idėja, mes padidiname nesėkmės riziką. Juk šiuo atveju mylimas žmogus tampa mūsų pačių judėjimo tobulumo link priemone, o pačiai meilei čia nebelieka vietos...

Išeiti iš scenarijaus

„Šiame kelyje užuominų nebūna“, - aiškina Vadimas Petrovskis. „Niekas negali mūsų išmokyti, kaip išeiti iš nesėkmingo gyvenimo scenarijaus. Tačiau mes galime sukurti būtinas tam sąlygas.“ Suprasti, kad meilės nesėkmių pasikartojimai neatsitiktiniai, ir prisiimti bent dalį atsakomybės už tai. Tai yra, pasakyti sau: „Ne tik mano partneriai, bet ir aš darau kažką, kad viskas vyktų taip, kaip vyksta.“

Paklausti savęs: ko gi aš noriu iš tikro? Ko laukiu iš santykių?
Ar tikrai noriu, kad jie būtų ilgalaikiai, ar tiesiog apsimetu, kad noriu (tarkime, man malonu, kad mane vertina už patikimumą). Čia svarbu ne teisti save už „neteisingus“ norus, o tiesiog pasistengti suprasti, kokie jie.

Atlikti pratimą su veidrodžiu. Jis gali atverti tai, ko mes anksčiau savyje nepastebėjome.

Prieikite prie veidrodžio ir įdėmiai pažvelkite į save. O dabar įsivaizduokite, kad šalia jūsų yra jūsų globėjas, išminčius, kurio nuomonę labai vertinate.

Tuomet įsivaizduokite, kad šalia - žmogus, kuris jus aistringai įsimylėjęs, o jūs jam negalite atsakyti tuo pačiu... Pastebite, kaip keičiasi jūsų veido išraiška: akys žvelgia kitaip, lūpos sudėtos kitaip... Aprašykite šiuos pojūčius, pastebėkite skirtumus, apgalvokite juos.

Vėl pažvelkite į veidrodį ir įsivaizduokite, kad šį kartą šalia tas, kurį mylite. Suprasite, kaip norite atrodyti jo akyse. Gali būti, tikitės, kad jus matys drąsų, o gal rūpestingą, gal globėjišką.

Paklauskite savęs: o kokių charakterio savybių aš, priešingai, stengiuosi neparodyti? Kas tai - drovumas, egoizmas, užsispyrimas? Kartais būtent tai, ką mes stengiamės nuslėpti, aplinkiniai pirmiausiai pastebi mumyse. Pasikalbėkite su artimu žmogumi, kuriuo pasitikite.

Paprašykite, kad pabūtų jūsų „veidrodžiu“ ir smulkiai papasakotų, kaip jus mato, pradedant nuo akių spalvos ir kitų išorinių ypatybių, baigiant tuo, kokie jausmai dažniausiai atsispindi jūsų veide. Galbūt tai taps jums užuomina, kuria puse judėti. Tačiau nesistenkite mestis į kitą kraštutinumą - tai bus antiscenarijus, o ne išėjimas iš scenarijaus.

Reikia ieškoti savo kelio. Suprasti savo tikruosius norus ir tikslus - kur kas efektyviau, nei paskubomis nuspręsti „viską padaryti kitaip“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

A. Užkalnis. Blogybių šaknis yra dviratininkai (151)

Nežinau, ar jūs pastebėjote, bet mūsų vasarėjančioje Lietuvoje (iki kitų metų tikrai...

V. Putinas spaudžia Baltarusiją dėl Baltijos šalių (40)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas didina spaudimą Baltarusijai nukreipti naftos krovinių...

Ėmė griežčiau tikrinti remontuojamus kelius: už broką skyrė baudų (25)

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos griežtina kokybės...

Lengvai ir gaiviai vakarienei: cukinijų ir vištienos kepsneliai (2)

Šiuo metu daugelio virtuvėse galima rasti vieną kitą cukiniją , tad šie kepsneliai – visų...

7 vietos pasaulyje, kur žmonės valgė žmones (2)

Kanibalizmas anksčiau pasaulyje buvo gana paplitęs reiškinys, pasakytų antropologai. Kartais jį...

Mažu uždarbiu Palangoje skundžiasi ne visi: vos per 3 valandas – 200 eurų (26)

Iš Basanavičiaus gatvės kavinių sklinda muzika, tiesa, įvairovės nedaug, dažniausiai nevykusiai...

Girtas vairavęs „Oro navigacijos“ skrydžių valdymo viršininkas tikisi įspūdingos išeitinės (152)

Visiškai girtas prie vairo pagautas valstybės valdomos įmonės „ Oro navigacija “ Vilniaus...

Ruso oligarcho vestuvių puotoje – neregėta prabanga: milijonus kainuojantis žiedas, 8 aukštų tortas ir dvi nuotakos suknelės (12)

Rusas oligarchas Aleksejus Šapalovas vedė modelį Kseniją Cariciną (27 m.). Prabangi vestuvių...

Lietuvoje išaugo sergamumas infekcine mononukleoze: kaip apsisaugoti (4)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį Lietuvoje...

Rungtynės tarp Lietuvos ir Rumunijos vyks be žiūrovų (18)

Penktadienį, rugpjūčio 18 d. Rygoje vyksiančios kontrolinės krepšinio rungtynės tarp Lietuvos...