Nors devyni iš dešimties žmonių yra įsitikinę, kad „pikapas“ – tai lengvasis automobilis, kurio salonas sujungtas su bagažine, kai kurie šiam žodžiui jau suteikia kitokią reikšmę, rašo portalas psychologies.ru. Gerokai pikantiškesnę.
Taigi, susipažinkite – „pikaperiai“ („pick up" slengu reiškia „pakabinti“ merginą ar vaikiną). Terminas tarptautinę šlovę įgavo po 2005 metais pasirodžiusios Neilo Strausso knygos „Žaidimas“ („The Game: Penetrating the Secret Society of Pickup Artists“). Šis amerikiečių žurnalistas papasakojo apie savo dvejų metų gyvenimą „pikaperių“ lyderių bendruomenėje ir apie savo asmeninę transformaciją iš nevykėlio į žavų vyruką, kuris nebijo „pakabinti“ pačią gražiausią merginą bare.
Taigi, šie žmonės siekia susipažinti su vieninteliu tikslu – įtikinti partnerį ryžtis seksualiniams santykiams, kurie toliau nesiplėtos. Tokia mąstysena šiais laikais tapo labai populiari ir sulaukė daugybės pasekėjų. Jau netgi pradėta kalbėti apie „pikapo“ kultūrą, nes tai išaugo į tikrą ideologiją, kurią šiandien patvirtina ir specialūs mokymai bei tam skirtos knygos. Taigi, kas yra tie profesionalūs viliotojai ir kaip netapti jų manipuliacijų auka?
„Pikaperiai“ stengiasi palikti mums neišdildomą įspūdį, norėdami patikti nuo pirmųjų pažinties minučių, – pažymi psichologijos profesorė Susan Krauss Whitbourne iš Masačusetso universiteto (JAV). – Jie remiasi nepralošiamais metodais. Meistriška manipuliacija leidžia „pikaperiams“ palikti malonių ir atvirų žmonių įspūdį, tačiau jiems būdingos savybės – manipuliavimas, egocentrizmas ir nenuoširdumas – žinomos kaip „tamsioji triada“, pažyminti psichopatiją“.
Svarbiausia šiems profesionaliems viliotojams – gauti seksualinį artumą išvengiant emocinio artumo, tai yra, „sutaupyti“ – į santykius įdėti kaip įmanoma mažiau dvasinių ir materialinių resursų. „Pikaperiai“ gali palikti savo „auką“ jau po pirmo fizinio suartėjimo ir pasimėgavimo pergale.
„Jie eilinę suviliotą ir mestą auką suvokia jei ne kaip karo trofėjų, tai bent jau kaip indėlį į įvaizdį, keliantį seksualinį kotiravimą“, – teigia Jungo teorijos analitikas Levas Chegajus. Tačiau kartais „auką“, kaip seksualiai patrauklų ir pasiekiamą objektą, jie pasilieka ilgam laikui. Nepaisant visko, „pikaperiai“ siekia nuolat palaikyti iliuziją, kad santykiai turi ateitį.
Visi tyrimai, skirti nevarginantiems, tik seksualinio pobūdžio santykiams, paprastai orientuoti į tokio elgesio priklausomybę nuo psichinės sveikatos. Melinos Bersamin iš Kalifornijos universiteto (JAV) vadovaujamos psichologų grupės tyrimas parodė, kad į tokius santykius besileidžiantys profesionalūs viliotojai dažniausiai pasižymi itin žemu emociniu stabilumu ir menku pasitenkinimu savo gyvenimu. Šis tyrimas 2013 metų birželį buvo aprašytas leidinyje „Journal of Sex Research“.
„Pikaperiai“ ir jų manipuliavimas
Psichologai Peteris Jonasonas iš Vakarų Sidnėjaus universiteto (Australija) ir Davidas Bussas iš Teksaso universiteto (JAV) atliko vadinamosios trumpalaikių santykių strategijos, kurią naudoja manipuliatoriai, analizę (P. Jonason, D. Buss „Avoiding entangling commitments: Tactics for implementing a short-term mating strategy“).
Specialistai apibrėžė šią strategiją kaip mėginimą įtraukti partnerį į „seksualinių santykių zoną“ tuo pat metu išvengiant „prisirišimo zonos“. Bandomajame psichologų tyrime dalyvavo ir patys „pikaperiai“, ir jų aukos. Beje, tarp pirmųjų buvo ir moterų, nors nusistovėjusi visuomenės nuomonė, kad tokiais manipuliatoriais gali būti tik stipriosios lyties atstovai.
Tad pirmojo, bandomojo, tyrimo metu P. Jonasonas ir D. Bussas apklausė 102 dalyvius, kurie prisipažino esantys „pikaperių“ aukos ir apibūdino savo santykius su jais. 72 tiriamieji apibrėžė tai kaip emocinę prievartą iš partnerio pusės – jie ignoravo telefoninius skambučius ir elektroninius pranešimus, vengė susitikimų.
Šie manipuliatoriai vengia bet kokio neseksualinio pobūdžio fizinio kontakto (pavyzdžiui, apkabinimų) ir stengiasi palaikyti tik formalius pokalbius, kuriems nebūdingas gilumas ir emocinis įsitraukimas. Be to, šie profesionalūs viliotojai niekada savo „aukos“ nepristato savo draugams ar šeimai.
Antrame tyrime dalyvavo 300 studentų – tarp jų buvo ir vaikinų, ir merginų. Iš pradžių jie atliko testus, kurie aptiko juose akivaizdžias „pikaperių“ savybes. Tyrimo dalyviai papasakojo apie savo patirtį ir atsakė į klausimus apie santykius be įsipareigojimų. Be to, jiems buvo suteikta galimybė įvertinti savo, kaip potencialių draugų, savybes.
„Kadangi žmonės vertino patys save, gali būti, kad jie stengėsi nupiešti gerokai pozityvesnį paveikslą, nei jis yra iš tikrųjų, – pažymi D. Bussas. – Mūsų tyrimas taip pat parodė, kad „pikaperių“ bruožus demonstruoja ne tik vyrai, bet ir moterys“. Priklausomai nuo elgesio taktikos manipuliatoriai buvo suskirstyti į dvi grupes.
Pirmieji stengėsi niekada nevystyti santykių iki dvasinio ir emocinio artumo lygmens ir greitai keitė partnerius. Antrieji partnerius išlaikė kaip įmanoma ilgiau, tačiau tai buvo tik seksualinis artumas ir jokio emocinio suartėjimo.
Apskritai visi apklausos dalyviai naudojo vienodas taktikas, nepriklausomai nuo savo lyties, tik vyrai pasirodė esantys labiau linkę į emocinę prievartą, o moterys neslėpė, kad jas domina tik seksualinė santykių pusė ir su partneriu elgėsi švelniau – noriai atsakinėjo į skambučius ar pranešimus, nevengė prisilietimų ir apkabinimų.
„Pikaperiams“ būdingos antisocialinės tendencijos ir polinkis į narciziškumą, – pažymi D. Bussas. – Tačiau vyrai ir moterys reiškiasi skirtingai. Moterys yra labiau linkusios lengvai keisti partnerius, joms dažniau būdingi psichopatiniai bruožai: emocinis nepastovumas, nerimas, polinkis perdėti, valios silpnumas. Vyrai, priešingai, stengėsi išlaikyti partnerę, tačiau nenaudoti jokių emocinių ir dvasinių resursų. Paaiškėjo, kad jiems būdingas makiavelizmas – despotiškumas ir moralės normų nepaisymas.
Be to, jeigu moterys dažniau pasirengusios naująjį draugą pristatyti savo aplinkai, tiesiog šiam faktui nesuteikdamos ypatingos reikšmės, tai vyrai beveik niekada to nedaro. Reikia pažymėti ir tai, kad abiejų lyčių „pikaperiams“ yra būdingas ypač stipriai išreikštas emocinis nestabilumas“.
„Pikapas“ kaip ideologija
„Pikapo“ ideologija Vakaruose įveikė kelią nuo absoliučiai manipuliuojančios – todėl ir marginalios – iki atitinkančios pagrindinius visuomenės moralės standartus. L. Chegajus mano, kad pasikeitė pats „normos“ suokimas. „Pavyzdžiui, Freudo laikais meilužės turėjimas buvo vertinamas kaip ištvirkimo ženklas ir buvo kvalifikuojamas kaip patologinis polinkis į paleistuvystę, – teigia ekspertas. – Šiandien vidutinis amerikietis per gyvenimą pakeičia daugiau kaip dešimt seksualinių partnerių. Kyla klausimas, nuo kokio kiekio jį galima vadinti „pikaperiu“?
Šiandieninėje visuomenėje egocentrizmas, manipuliavimas, makiavelizmas – šie bruožai prieš šimtą metų iš tiesų buvo priskiriami psichopatui – interpretuojami kaip nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi ir gebėjimo bendrauti apraiškos. „Pikaperis“ – tam tikra prasme dėsninga Dale'o Carnegie vadinamųjų „efektyvių santykių“ idėjos raida, kai psichologiškai manipuliuojant kitu žmogumi galima – ir reikia – išgauti sau greitos praktinės naudos. Santykių sferoje toks „efektyvumas“ ėmė pamažu keisti meilę, gilumą ir nuoširdumą.
Kaip žmogus nusprendžia eiti šiuo keliu? L. Chegajus potencialaus „pikaperio“ asmenybę apibūdina taip: „Jeigu Freudo laikais mes galėtume juos analizuoti taikydami konkrečių kompleksų sąvokas, tai šiandien mes dažniausiai matome trapias asmenybes, kurias iš vėžių išmušė rinkos ideologija su savo įvaizdžio manija, jie nepasitiki savimi, yra pažeidžiami ir tiesiog nežinantys „nuo kurio galo“ kuriami santykiai. Būtent šios problemos verčia juos painiotis tarp „yra“ ir „atrodo“.
Atsargiai: „pikaperis“!
Jeigu norite apsisaugoti nuo tokių manipuliuoti gebančių profesionalių viliotojų, reikia atkreipti dėmesį į akivaizdžiai nerimą keliančius savo partnerio elgesio požymius:
apsikabinimų ir prisilietimų vengimas;
nenoras pristatyti partnerio savo artimiausiai aplinkai;
„pradingimas“ – santykių vengimas tomis akimirkomis, kai jums jo reikia (skambučių ir pranešimų ignoravimas);
partnerio susitelkimas į save – savo išvaizdą, savo pomėgius;
nesugebėjimas ir nenoras jus išklausyti, bet kokios jus dominančios temos pavertimas pokštu;
dėmesio trūkumas ne tik jūsų, bet ir kitų artimų žmonių atžvilgiu.
L. Chegajus tikina, kad geriausia apsauga nuo „pikaperių“ manipuliavimo yra pasitikėjimas savimi, patikima vertybių ir orientyrų sistema: „Psichologinis brandumas suponuoja atsiribojimą nuo melagingų vertybių, kurias primeta masinė visuomenė ir vartotojiškumo kultūra, savų, individualių, orientyrų turėjimą. Šios asmeninės vertybės ir bus geriausia apsauga nuo „pikaperių“ ir bet kokių išorinių manipuliacijų“.
