Ką vadinti meile?
Apie meilę kuriamos eilės, jai skiriami kino filmai, apie ją serijiniu būdu rašomi meilės romanai. Tačiau populiariausių meilės apibūdinimų ne itin daug. Svarbiausi iš jų:
Meilė – ne jausmas, o išorinė jėga. Mitai, dainos, pasakojimai itin dažnai bando įteigti su realybe akivaizdžiai prasilenkiančią mintį, kad meilė yra ne jausmas, ne vidinis išgyvenimas, o kažkas išoriško, netikėtai užvaldančio žmogų. Tokia meilė panaši į stichiją, į jūrą ar vėją. Joje netgi galima „paskęsti“.
Meilė – pabudimas. Pasakose kalbama apie miegančias gražuoles, pažadintas princo bučinių. Šių dienų žurnaluose nuolat užtiksime tekstų, kuriuose rašoma: „pabudinti jausmus“, „jis pažadino ją naujam gyvenimui“ ir pan.
Meilė – džiugus sutrikimas. Ligonio vaizdinys nėra patrauklus, tačiau ką nors “susargdinti meile” daug kam patiktų. Todėl populiarūs muzikantai mums nuolat praneša, kad ji “susuko galvą”, kad jiems dėl merginos sutriko ne tik mąstymas, bet ir pojūčiai, t. y. regėjimas bei klausa, kartais ir skonis, nes dėl meilės visiškai dingsta apetitas, arba norisi suvalgyti maistui menkai tinkamą mylimąją.”.
Uždavus klausimą vyrams ir moterims, ką jie vadina meile, paaiškėjo, kad du trečdaliai vyrų stiprią meilę suvokia tarsi psichinį sutrikimą, kuris sujaukia jausmus ir protą, bet kurio nesinorėtų atsisakyti. Šiam vaizdiniui artimas meilės, kaip kažin kokios paslaptingos jėgos, užvaldančios vyrą, suvokimas.
Manančių, kad juos meilė „prikėlė“, „pažadino“ ir pan., buvo vos vienas kitas.
Moterų atsakymai pasidalino į tris kone lygias dalis. Taigi trečdaliui moterų, kurios jautė, kad meilė “pažadino jausmus”, “pabudino gyventi”, vargu ar pavyks sutikti vyrą, kuris suvoks, apie ką jį kalba.
Įsimylėjimų dažnis ir nauda
Vyrai ir moterys gali nesutarti, ką vadinti meile, tačiau ar yra įsimylėję nutuokia beveik visi. Jų taip pat galima pasiteirauti, ar kada nors anksčiau ir kiek kartų buvo pajutę šį jausmą.
Atsakymai į regis paprastus klausimus išties įspūdingai skiriasi. Vidutinė dvidešimtmetė buvo įsimylėjusi, t. y. jautė jausmą, kurį pavadino meile dvigubai dažniau nei jos bendraamžis vaikinas.
Šis vyrų “abejingumas” aiškinamas tuo, kad jie meilę dažniau tapatina su veiksmais. Jei nepavyko pakviesti merginos į pasimatymą, tai jų dėmesys sąlyginai greičiau nei merginų nukrypsta kitur ir susižavėjimas į asmeninį jausmų sąvadą neįtraukiamas. Merginos jausmą, kuris liko nežinomas mylimajam, puoselėja pastebimai ilgiau, aptaria jį su draugėmis, analizuoja ir vertina.
Galima būtų manyti, kad merginos gyvena tuščių svajonių pasaulyje, o vaikinai yra realistai. Tačiau net ir neišsakytų įsimylėjimų patirtis merginoms akivaizdžiai praverčia. Jos geriau supranta savo jausmus ir rečiau nei vaikinai pritaria patiems romantiškiausiems svaičiojimams, kuriuos joms ir jiems pateikė tyrinėtojai. Antai, tik 0,5 proc. merginų sutiko su teiginiu, kad geriau mirti nei ištekėti už nemylimo. Jam pritarusių vaikinų buvo net 4,5 proc. O tarp pritarusių minčiai „jei žmonės myli vienas kitą, visą kita nesvarbu“ buvo 11 proc. merginų ir 21 proc. vaikinų.
Taigi galima gana proziškai, bet statistiškai patikimai teigti - įsimylėjimų dažnis susijęs su geresniu savo jausmų supratimų. Todėl netgi meilė be atsako yra naudinga.
Romantiška nedarna
Kiekvienas savaip sutvarko populiariausius meilės vaizdinius ir savaip įsivaizduoja meilę. Ir galiausiai ją sutinka. Bet jau nuo pirmo žingsnio abipusės meilės keliu gali atsirasti nesutarimų kaip vertinti savo ir kito jausmus. Netgi pirmojo žvilgsnio į mylimąjį (-ąją) reikšmė vyrams ir moterims nėra vienoda. Pusė moterų pritaria teiginiui, kad galima įsimylėti iš pirmo žvilgsnio, o taip manančių vyrų yra kone du trečdaliai.
Galintys įsimylėti iš pirmo žvilgsnio vyrai turėtų ir sparčiau apsispręsti, ar jų jausmai draugiški, ar labiau romantiški. Taip ir nutinka. Po trijų pasimatymų net ketvirtadalis jų jau žino esą įsimylėję, o moteriai prireikia net 15-20 susitikimu, kad nuspręstų, ką ji jaučia, ir ryžtųsi savo jausmus pavadinti meile.
Jeigu ši pradinė meilės nedarna įveikta, pora pradeda kurti bendros ateities planus. Tada imama įsivaizduoti romantišką vestuvių šventę ir laimingą šeimos gyvenimą. Šie vaizdiniai irgi pastebimai skiriasi. Moterys gana dažnai mintyse save išvysta su puikia vestuvine suknele. Vyrams įsivaizduoti save jaunikio vaidmenyje visiškai nebūdinga. Moterys tiksliau įsivaizduoja ir vaikus. Joms vaikas yra kūdikis, kurį reikia globoti, kuriuo teks rūpintis. Vyrams ką tik gimęs kūdikis – jaunesnis žaidimų draugas.
Vėlesniais bendro gyvenimo metais meilės samprata irgi skiriasi. Paklausus moterų, kaip jos įsivaizduoja tikrą, stiprią santuokinę meilę, paaiškėjo, kad jos viliasi nors retkarčiais sulaukti gražių žodžių, vakarieniauti prie židinio ar ant jūros kranto, būti paguostos ir galėti pasiguosti. O jų vyrams meilė yra veiksmai – seksualiniai ar buities tobulinimo. Todėl nupirkęs žmonai kailinius vyras mano, kad parodė jausmus, ir tikisi, kad ji džiaugsis ne kailiniais, o meile.
Sulyginus vyrų ir moterų meilės vaizdinius turėtų kilti bent du klausimai: “Jei ji įsivaizduoja, kad žmona - tai garbinama ir lepinama princesė, o jo vaizdiniuose žmona yra darbšti ir seksuali namų šeimininkei, ar ilgai ši pora bus kartu? Tačiau jei jie abu mąstytų ir jaustų vienodai, ar ilgai jiems drauge būtų įdomu?
