Sveiki. Noriu jums trumpai papasakoti apie mus ir užduoti keletą klausimų.
Jis – individualistas iki kaulų smegenų. Gerai jaučiasi tiek būdamas su kompanija, tiek ir vienas. Visuomet yra užsiėmęs – po darbo mokosi kalbų, sportuoja, skaito knygas, žiūri populiarius serialus. Turi daugybę draugų, su kuriais gali kalbėti įvairiausiomis temomis – apie geopolitiką, ekonomiką, inžinerinius sprendimus ir t.t. Šiuo metu uždarbiauja užsienyje.
Aš – perfekcionistė. Mergina, kuri ne tik viską stengiasi atlikti puikiai, bet taip pat tokia, kuriai svarbu būti pastebėta ir įvertinta. Darbe atiduodu visą savo sielą, nors tai ir nėra mano svajonių darbas,tai – tik laiptelis siekiant savo tolimesnės karjeros. Dar studijuoju magistrantūroje. Laisvalaikiu (t.y. vakarais po darbo) tiesiog ilsiuosi „kabėdama“ internete ar tvarkydama namus. Draugų turiu nedaug, kadangi nemėgstu atsiverti ir pokalbių palaikymui man reikalingi bendri pomėgiai ar darbai.
Dar trumpiau – jį valdo protas, mane – jausmai. Jis aktyvi, o aš pasyvi asmenybė. Mes tai esame ne kartą aptarę ir mus mudviejų skirtumai tenkina.
Pastaruoju metu mūsų bendravimas vyksta retomis trumposiomis žinutėmis (Labukas, kaip pailsėjai? Kaip sekėsi darbe? Labanakt) ir valandos trukmės pokalbiais vieną kartą per mėnesį. Susitinkame kas du – tris mėnesius porai savaičių. Toks mūsų bendravimas trunka jau pusantrų metų.
Prieš tai pusantrų metų draugavome, pavadinkime, kaip normali pora – ėjome į pasimatymus, kartu ruošdavome vakarienę, pažindinomės su vienas kito draugais ir tėvais. Gana anksti supratome, kad norime būti kartu visą likusį gyvenimą, t.y. susituokti, įsikurti bendrus namus, susilaukti vaikų ir t.t., kadangi puoselėjame tas pačias vertybes ir palaikome skirtingus vienas kito siekius, tačiau vestuvių dar neplanuojame.
Dabartinė situacija ir mudviejų santykiai per atstumą jo nė kiek netrikdo. Jis juokauja: „Kartą pasakiau, jog myliu ir jeigu tai pasikeis – pranešiu“. Tuo tarpu aš gana dažnai jam primenu apie savo jausmus ir poreikį būti mylimai. Pripažinsiu, papriekaištauju, kad jis man nebesako komplimentų, nebedovanoja gėlių, nebegeidžia manęs taip, kaip anksčiau. Ir, žinoma, apipilu jį savo dėmesiu – rašau jam komplimentus, informuoju, ką veikiu, kaip man sekasi ir kaip jo pasiilgau. O aš iš jo tesužinau tik tiek, kad šiandien jam sekėsi gerai ir kad ruošiasi vakarieniauti.
Su tokiu mūsų bendravimu aš kaip ir apsipratau, tik dabar mes susipykome – po paskutinio mano skundo apie tai, kad taip bendraudama aš jaučiuosi nelaiminga, jis įlindo į savo olą ir nesiruošia iš jos išlįsti. Esu tikra, kad kai išlįs, viskas eis sena vaga.
Jo manymu – mes kiekvienas pasirenkame būti laimingu. Ir jei tokiu nesijauti – kažkas su tavimi negerai. Ne su tavo aplinka ir ne su mylimu žmogumi, o konkrečiai su tavo požiūriu. O aš nemoku būti laiminga be mylimo žmogaus dėmesio. Tai tarsi viena svarbiausių detalių santykiuose.
Suprantu, kad jis neprivalo šokinėti aplink mane ir laukti, kada galės mane pradžiuginti. Aš puikiai susidoroju su savo gyvenimo iššūkiais. Viskas ko man trūksta iki pilnos laimės – tai jo dėmesys man.
Noriu sužinoti atsakymus – ar jis teisus sakydamas, kad tik nuo mūsų požiūrio į gyvenimą priklauso mūsų laimė ir tik aš pati kalta dėl to, kad šiuo metu esu nelaiminga? Ar jis iš tiesų neprivalo stengtis dėl to, kad aš jausčiausi laiminga? O gal jausčiausi laimingesnė, jei mėginčiau save realizuoti naujose papildomose veiklose? Jis nepasikeis, o kaip pasikeisti man? O gal aš neprivalau keistis?
Ačiū.
