Pasirėmusi virš lėkštės ji šakutėmis perrinkinėja salotų gabalėlius. Jis įdėmiai nagrinėja savo taurės kojelę. Laikas tiesiog sustingo. Ramus šeštadienio vakaras restorane. Jie galėtų dabar mėgautis šiomis akimirkomis, poilsiu, vakariene, vienas kitu... tačiau jie nuobodžiauja. Turbūt kiekvienam mūsų yra tekę matyti porų, kurios štai taip vakarieniauja kartu, tarsi sukaustyti bendrų liūdesio ir sunkumo grandinių.
Kaip tai gali nutikti? Kaip įmanoma dviese jaustis taip, kaip lemta tik vienišiems žmonėms?
Viskas žmoniškai
„Ilgesio persmelktas nuobodulys – tai jausmas, kurį retkarčiais jaučiame kiekvienas iš mūsų, jis nemalonus ir labai skausmingas, - primena psichologė Liudmila Šaigerova. - Tokiomis akimirkomis laiko spaudimas tampa nepakeliamu, kiekviena sekundė virsta amžinybe“. Šis jausmas visiškai neprimena niekuo neužimto vaiko dykinėjimo, nei lietingos dienos lėto slinkimo.
Tikras nuobodulys patikrina mūsų santykių su pasauliu patvarumą. Filosofas Vladimiras Jenkelevičius tokią būseną vadina „įstrigimu“ – mes tarsi negalime pajudėti, esame sukaustyti laukimo, slegiami savos tuštumos ir beprasmiškumo jausmų. Gyvenimo džiaugsmas apleidžia ir mes nieko negalime su tuo padaryti.
Šio mechanizmo poveikis pasireiškia netenkant susidomėjimo ir prasmės, o visa tai fiksuojama tieks kokiu nors objektu. Ir neretai nuobodulio kristalai „nusėda“ ant poros santykių. Mes pradedame juos suvokti kaip monotoniškus. Nuobodulys iššaukia nuovargio ir nepasitenkinimo santykiais pojūtį.
Tai skamba tarsi laidotuvių varpai meilei: žinome vienas kitą skersai ir išilgai, daugiau vienas kitam neturime ką pasakyti. „Aš nuobodžiauju“ reiškia „Aš tavęs nebemyliu“ ar „Aš tave pernelyg gerai žinau“, arba „Tu manęs nebedomini“... Bet toks įsitikinimas yra klaidingas, nes neįmanoma kito žmogaus pažinti iki galo. Kaip ir pažinti savęs.
Tokiomis ilgesingomis akimirkomis reikia prisiminti, jog nepasitenkinimas – viena iš žmogaus psichikos savybių, tai mūsų egzistavimo forma. Ji nesusijusi nei su mūsų nesugebėjimu gyventi, nei su kito netobulumu, todėl dėl savo nuobodulio neverta nieko kaltinti, įsitikinusi sociologė Veronique Nahoum-Grappe.
„Šiandien ilga monogamiška sąjunga vakarų visuomenėje suvokiama kaip negyvos rutinos, banalumo ir inertiškumo įsikūnijimas. Ir būtent šios asociacijos spaudžia žmogų. Bet ar mes privalome gyventi pagal nesibaigiančio viso ko – mūsų partnerių, užsiėmimų, interesų ir pasiekimų – gausinimo įstatymą? - klausia specialistė. - Šiandieninį gyvenimą valdo lozungai, kurių svarbiausias – sėkmė. Ir jeigu „kiekvieną dieną ėjimas į tą patį darbą“ ar „mylėjimasis su vienu ir tuo pačiu žmogumi“ man reiškia, kad „mano gyvenimas nenusisekė“, kad aš „likau niekuo“, vadinasi, reikia visa tai kuo greičiau sugriauti. Ir tada aš, greičiausiai, pasakysiu, jog man nuobodu. Šiandien skiriasi vis daugiau partnerių, paaiškinančių tokį savo sprendimą vien poroje atsiradusiu nuoboduliu“.
Meilė dar gyva
Tikras nuobodulys yra šiurkštesnis jausmas nei nuovargis nuo būties. Iš nuobodulio gimsta mintis: „Tai – nepakeliama“.
„Vis dėlto, kol vieno partnerio žodžiai randa atgarsį kitame, meilė vis dar gyva, - aiškina psichoanalitikas Patrickas Lambouley. - Taip, nuobodulys įsiskverbė į mūsų porą, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad aš nebemyliu ar kad nemyli manęs. Tai, ką mes suvokiame kaip savo jausmo netekimą ir vienišumą, greičiausiai byloja apie tai, kad mums reikalingi nauji energijos šaltiniai, kad reikia gyvenime kažką keisti“. Pagaliau, visos poros kartais išgyvena abejonių akimirkas: galbūt pas mus dar kažkas bus... bet nėra jokių garantijų.
Yra tik viena galimybė išeiti iš tokios būsenos – kalbėjimas tarpusavyje. „Dviems žmonėms būtina ieškoti bet kokios juose siejančios kalbos, - įsitikinusi psichoterapeutė Jekaterina Michailova. - Kartu gėrėtis paveikslu ar žiūrėti filmą, bendrai patirti kažką naujo kartu su antrąją puse. Tinka bet kas: bendras pomėgis, stalo žaidimai, bendras tvarkymasis, ėjimas į baseiną... Netgi bendras partnerių dalyvavimas kokioje nors visuomeninėje akcijoje gali pagerinti santykių kokybę“.
Iš kur atsiranda nuobodulys
Mes turėtume atidžiau vertinti tuos savo santykių ypatumus, kurie rimtai didina sąstingio poroje grėsmę, įsitikinusi psichologė Liudmila Šaigerova.
Perdėti lūkesčiai. Įsimylėdami mes nenorom idealizuojame partnerį, priskiriame jam tas savybes, kurios jam visai nebūdingos. O jis elgiasi taip, norėdamas atrodyti geresniu. Kai romantiškas įsimylėjimas praeina, mes matome realų žmogų – idealus paveikslas subyra. Atsiranda nusivylimas ir nepasitenkinimas.
Geri norai. „Kur kas svarbiau pašvęsti save vaikams ar buičiai, nei švaistyti laiką santykių tobulinimui“ – toks požiūris anksčiau ar vėliau sužlugdys net ir pačius artimiausius santykius.
Užspaustos emocijos. Siekis nugludinti kampus, nuslopinti pyktį, kontroliuoti save ir vengti konfliktų gali baigtis tuo, jog santykiai taps tolygiai paviršutiniškais, kurie netruks gali virsti... nuobodžiais.
Visas dėmesys – kitiems. Vieno iš partnerių neproporcingas įsitraukimas į kitus santykius (profesinius, draugiškus, giminiškus) baigiasi tuo, jog santykiams poroje pradeda stigti jėgų.
Asmeninės savybės. Vienas iš partnerių linkęs pasinerti į nuobodulio būseną, kuri gali virsti netgi depresija. Jeigu žmogui nuobodu pačiam su savimi, jeigu jo neįkvepia nei darbas, nei pomėgiai, tai jam bus labai sunku kažką pasiūlyti kitam žmogui.
Kai nebėra jausmų
Vis dėlto, jeigu nei bendri, nei asmeniniai reikalai ir pomėgiai partnerių neįkvepia bendrauti, jeigu kiekvienas grįžęs namo nevalingai atsidūsta ir panyra į nepakeliamą tuštumos pojūtį, tuomet įsiviešpatavęs nuobodulys tik patvirtina, jog jausmų nebeliko, o santykiams iškilo pavojus.
„Kartą vakare mudu su Henriku užėjome į mums žinomą kavinę, - prisimena 35 metų Viktorija. - Ir mane staiga aplankė siaubingas jausmas, kad mes abu tapome viena iš tų pilkų ir nuobodžių porų, iš kurių abudu taip šaipėmės mūsų romano pradžioje. Ir aš buvau kokia tai lėkšta, ir jis neįdomus. Mes nebeturėjome apie ką kalbėti. Gerai, kad kavinėje grojo muzika. Man pasidarė labai liūdna. Kažkas viduje lūžo“.
Iki tol Viktorija ir Henrikas buvo pragyvenę kartu pusantrų metų. Kas gi nutiko? „Supratimas ir pajautimas, kad ankstesnio, pirminio susiliejimo su mylimuoju nebėra ir nebus – labai sukrečiantis ir labai skausmingas išgyvenimas, - tvirtina psichoanalitikas Jeanas Jacquesas Moscovitzas. - Tai tarsi išplėšimas, tarsi artimo žmogaus išėjimas iš gyvenimo. Viduje staiga atsiranda stiprus tuštumos pojūtis, supratimas, kad daugiau nėra ko tikėtis. Nemeilės jausmas – tarsi žingsnis link bedugnės. Išbandymas, nuo kurio svaigsta galva“.
Kas kaltas?
„Jam (jai) su manimi nuobodu...“ Toks atradimas gali išmušti iš pusiausvyros bet kurį.
„Vieną šeštadienį mudu su Julija buvome namuose, tiesiog voliojomės ant sofos, - pasakoja 28 metų Viktoras. - Aš jos paklausiau, kodėl ji pastaruoju metu taip dažnai tyli. Sutrikusi ji prisipažino, kad šiek tiek nuobodžiauja. Pasijutau taip, tarsi ant manęs būtų nugriuvusi siena. Nuo to laiko laukiu, kada ji mane mes“.
„Tą akimirką, kai aš suprantu, kad kitam žmogui su manimi nuobodu, tas mano įvaizdis, kurį (kaip man atrodė) tas kitas turėjo galvoje, žlunga, - aiškina Jeanas Jacquesas Moscovitzas. - Tai netektis – aš netenku įprasto palaikymo, atramos. Kito žmogaus meilė mums suteikia pateisinimą mūsų egzistavimui, tačiau išblėsdama, išsineša su savimi ir visa tai, kas suteikdavo šį jausmą, visų pirma – manęs, kaip vertingos būtybės, definiciją... Vaikiškas visagališkumas, kurį laikinai man suteikė kitas žmogus, negailestingai atimamas“.
Tačiau jeigu mes nebeturime ką kitam pasakyti ir visiškai neįdomu jo klausyti – ar tai tik ne todėl, kad mes patys nustojame savęs klausyti? Ar tai ne ta akimirka, kai verta atsigręžti į save ir paklausti: iš kur tas nuobodulys atsirado? Kodėl visa tai, kuo mes gyvenome anksčiau (visi mūsų planai ir siekiai) dabar atrodo beverčiais?
Tas nuobodulys naudingas vien tuo, kad aiškiai signalizuoja: kažkas tai pasikeitė, mums nebepavyksta žvelgti į pasaulį taip, kaip tai darėme anksčiau. Bet kaip tuomet žvelgti? Kiekvienas turi atrasti jėgų savyje ieškoti ir rasti atsakymo į šį klausimą – paruoštų atsakymų čia nėra.
Kinų patarlė byloja: „Niekada neklausk kelio to žmogaus, kuris jį žino – kitaip nebegalėsi surasti savęs, kai pasiklysi“.
