Mano tėvai sužinoję apie sužadėtuves apsidžiaugė. Vaikino mamos reakcija nebuvo iš pačių maloniausių. Man prieš akis, vaikino mama klausė: "ar tu jauti, kad tai tas žmogus, ar gali gyventi su ja? Ar tikrai gerai nusprendei, nes santuoka yra įsipareigojimas.".

Draugas, žinoma, atsakė, jog tikrai nusprendęs... Kadangi gyvename toli nuo savo gimtų namų, pas vaikino tėvus grįžtame rečiausiai. Lyg ir su manimi kalba jo tėvai gražiai, tačiau negaliu nekreipti dėmesio, kaip vaikino mama, mano uošvė, vadovauja vaikinui, kaip gyventi, juk tai liečia ir mane. Ir jeigu tik draugas kažkaip paprieštarauja savo mamai, įsiplieskia eilinis konfliktas.

Pasak uošvės, ji tiesiog labai rūpinasi savo sūnumi ir nenustoja lyginti savo sūnaus su bendradarbės sūnumi, kaip jam gerai sekasi ir pan. Visą gyvenimą mama draugui liepdavo daryt tą ir aną, sakydavo kur eiti, kur stoti, kur gyventi. Ir šiai dienai rezultatas toks, kad draugas daug kartų kartoja, kaip jam nėra gyvenimo, viskas atsibodo, daugiau nebegali.

Viskas paaštrėjo, kai draugas pasisakė tėvams apie savo ilgai kartu su mano tėvais svarstytą sprendimą išeiti iš darbo tame mieste, kur gyvename, ir važiuoti pas mano tėvus į kaimą, ten susirasti darbą, pabaigti nebaigtus mokslus ir pagelbėti mano tėvams. Mano tėvai labai mūsų prašo, jog pagalvotume persikelti pas juos gyventi, nes labai reikia pagalbos.

Mano uošvė baisiausiai įsiuto tai išgirdusi, ir pasakė: ne ir viskas, noriu kad tu liktumei gyvent kur dabar gyveni ir dirbk (jam nepatinkantį darbą). Problema ta, jog draugas visą gyvenimą prieš mamą maištavo, norėjo būti savarankiškas, bet mama į tai labai neigiamai žiūri ir toliau kišasi į jo gyvenimą. Man bendraujant su ja akivaizdžiai pamačiau, jog ji nenori girdėti ko nenori girdėti, maksimalistė ir labai reiklus žmogus.

Neįsivaizduoju, ką man draugui patarti, nes toks įspūdis, kad draugą dabar apėmusi depresija dėl to jokio entuziazmo ir laimės gyventi. Draugas nenori pyktis su tėvais, bet ir nepatinka, kaip jam aiškina būtent mama, kaip gyventi. Visą gyvenimą uošvė savo sūnumi labai puikiai manipuliavo, jeigu galima taip pavadinti, ir visada pasiekdavo savo, nes draugas visada po ilgų ginčų nusileisdavo. Patarkite, kaip man šiuo atveju išspręsti tokią situaciją?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP ATKOVOTI SUŽADĖTINĮ IŠ ANYTOS ĮTAKOS?

Taigi su anyta jau vyksta nebylus karas.

Manau, kad jūsų situacija su vaikino motina išsprendžiama, tačiau jai išspręsti reikia laiko. Per tą laiką turėtų įvykti trys svarbūs dalykai:

anyta turi "paleisti" savo sūnų, kuriam siekia daryti įtaką;

jūsų draugas turi "paleisti" savo motiną, o į tai įeina ne maištas prieš ją, bet pagarbus atsisveikinimas;

jūs turėtumėt suprasti ir pripažinti vaikino motiną, tačiau tvirčiau ginti savo šeimos teritoriją.

Visi šie "turėtų" nereiškia įsipareigojimo, o reiškia tikėtiną įvykių eigą, kaip mes sakome: "šiandien turėtų būt giedra".

Tačiau atsiranda dalis jūsų atsakomybės už šį giedrumą. Dabar pažiūrėkime į tuos uždavinius smulkiau.

Anytos ne iš karto ir ne iki galo "paleidžia" savo vaikus. Jų akimis, vaikai niekad neužauga, ir visuomet lieka kažkur tarp penkerių ir dvylikos metų amžiaus. Nepaisant akivaizdžių jų vaikų brandos požymių!

Taip, kai jūs turėsite vaiką, tai pamatysite šį stebuklingą reiškinį. Jūsų vaikui bus jau virš dvidešimties, jis jau turės ūsus ir gyvens atskirai, bet jūsų vaizduotėje vis dar stovės berniukas kokių devynių metų, kurį reikia tris kartus į dieną maitinti, tikrinti pamokas ir ar išsiplovė ausis.

Vaiko vaizdas tėvų akyse yra sustingęs, tarsi užstrigusios kino juostos kadras. Ir tėvams reikia labai daug laiko ir pastangų, kad ši "kino juosta" vėl imtų judėti, ir jie pamatytų vietoj mažo berniuko vyruką su savo šeima, nuomone ir pajamomis. Todėl, kaip neatrodytų jums keista, jums teks ilgam laikui susitaikyti su tuo faktu, kad jūsų anyta vis dar elgsis taip, tarsi jos mažas vaikas liko be mamos.

Taip, tai- jos iliuzija. Bet kalbos jos neišsklaidys. Ir - patikėkite - visai nebloga mintis būtų jums bent išoriškai prisitaikyti prie šios iliuzijos, pasakius anytai kažką panašaus į "taip, jis gi toks neatsargus, ir visai nemoka gaminti - bet, patikėkite- aš juo pasirūpinsiu, jis - gerose rankose!"

Taip, nepaisant jūsų natūralaus noro matyti savo drauge vyrą, atramą, meilužį ir gynėją, aš siūlau jums elgtis su jo mama tarsi jūs su ja esate sąmokslininkės ir abidvi aptariate, kaip jums geriau perimti jos vaiką į savo rankas. Tuomet jo mama jausis ramiai, lyg įsitikinusi, kad "auklytė", t.y. jūs - yra gera, patikima.

Ir tai nereiškia, kad jūs įsipareigojate iš tiesų tapti mama savo draugui. Jūs tik prisiderinate prie to, kad jį tokį mato anyta. Tegul jums atrodo, kad toks požiūris yra nenormalus. Psichiatrai juk nesiginčija su psichinių ligonių iliuzijomis, o prisitaiko prie jų, tiesa?

Dabar apie jūsų draugą. Kalbėdamas apie tai, kad jis irgi turi "paleisti" savo mamą, aš turiu omenyje ne maištavimą. Taip, jūs rašote, kad jam mamos dėmesys įkyrėjo ir jis seniai protestuoja prieš tai. Tačiau protestas ir maištas anaiptol nėra išsilaisvinimas.

Pagalvokite: vaikas dažnai protestuoja prieš tėvų bandymus jį aprengti, pamaitinti, paguldyti miegoti. Tačiau ar tai kažkiek atriša vaiką nuo tėvų? Ar jis tampa mažiau nuo jų priklausomas? Anaiptol.

O dabar įsivaizduokite, kaip atrodo iš tiesų nuo mamos atsiskiriantis suaugęs vaikas. Jis labai nepanašiu į maištą skambančiu balsu sako: "Mama, ačiū tau už viską. Atėjo man metas atsiskirti. Sudiev."

Galbūt jūs tokius dalykus daugiau matėte filmuose ar senose knygose, tačiau atsisveikinimo esmė ta pati: "aš išeinu su dėkingumu". Jei jūsų draugas vis dar maištauja prieš mamą, jis lieka vaikiškame ryšyje su ja. Ir pasakyti mamai: "ačiū" - reiškia parodyti, kad jis jau suaugęs, nes sugeba suprasti jos vaidmenį ir jį įvertinti.

Beje, tai vienas iš patikimų būdų parodyti mamai, kad jis jau subrendęs. Atsistokite į anytos vietą. Įsivaizduokite: vienu atveju jūsų suaugęs vaikas sako: "mama, baik mane kontroliuoti, aš jau didelis!"- ir jūs galvojate: "koks tu didelis, esi tik paaugęs, o sieloje - toks pats vaikas".

Ir kitas variantas: jūsų vaikas jums sako: "ačiū, mama". Ir jūs pagalvojate: "oho, jis jau sugeba mane suprasti, vadinasi, pats pribrendo iki manęs - matyt, iš tiesų jau didelis". Taigi, galbūt, jūsų draugas gali surasti savo prisiminimuose tai, už ką mamai verta padėkoti? Jei ne - dar palūkėkite, dar reikia jums paragauti tėvystės.

Ir pagaliau sunkiausia dalis - jūsų pagarba anytai sujungta su savo ribų gynimu. Čia, atrodo, visai neįmanoma misija? Na, kaip galima gerbti žmogų, kuris rodo jums nepasitikėjimą? Ir kaip galima gerbiant žmogų, kuris atvažiavo į tavo namus tuo pačiu apginti nuo jo savo teritoriją? Įsivaizduokite: galima.

Tam reikalinga pasiekti dvi būsenas: savigarbos ir empatijos. Savigarba reiškia, kad jūs visomis išgalėmis tariatės su draugu, kokios namų tvarkos norėtumėte. Ir aiškiai apibrėžiate, kada, kokiomis dienomis jūs norėtumėte, o kada nenorėtumėte matytis ir girdėti anytą savo namuose.

Ir nesvarbu, ar tai Kūčios ar Velykos, ar gimtadienis ar laidotuvės - jūs paliekate sau teisę dalyvauti ar nedalyvauti juose. Jūs sprendžiate, priiminėti ar ne namuose svečius ar draugus. Ir sprendžiate ne vienvaldžiai, o pasitarusi su draugu. Taip jūs apginate savo ribą.

Iš jūsų laiško matosi, kad jūsų šeima labai priartėjo prie jūsų tėvų: ir geografiškai, ir įsipareigojimais padėti jūsų tėvams. Norėčiau jus perspėti, kad jums būtų geriau kiek nutolti nuo savo tėvų, kad atsidurtumėte pusiaukelėje tarp jūsų ir jo šeimų.

Pereiti į jūsų tėvų žemę, dirbti šalia jų ir padėti jiems man neatrodo labai geras sprendimas. Patikėkite: jūsų draugui lengviau pasijusti vyru, jei viską: ir namus, ir darbą - jūs sukursite nuo nulio. Manau, kad jam nereikia imti dovanų iš jūsų tėvų, nes tai padarytų jį skolininku, o tėvų namuose jis jaustųsi svečias.

Empatija reiškia, kad jūs atspindite kito žmogaus savijautą. Jūs, tarkime, mokotės suprasti vyresnes moteris: mamas, močiutes, tetas. Jūs tarsi "pamatuojate" ant savęs jų kailį, jų naštą, įsijaučiate į jų jausmus. Natūraliai tai įvyksta su amžiumi: juk ir jums kada nors teks tapti anyta? Ir jums teks aiškintis su savo marčia?

O kol kas prisiminkite vaikystę: vaikai nuolat kuo nors žaidžia, į ką nors įsijaučia. Galbūt, ir jūs vaikystėje žaidėte "šeimą"? Tokiu būdu vaikai mokosi keisti vaidmenis. O šiandien? Bet kuris filmas, spektaklis, knyga apie moteris, dramos būrelis, šeimos konsteliacijos ar psichodramos grupė - visa tai padeda įsijausti į skirtingus žmones, pabūti jais, pagyventi jų gyvenimą.

Taip suaugę žmonės atnaujina persikūnijimo įgūdžius ir išmoksta empatijos. Iš jos kyla pagarba. Tuomet jūsų "savo teritorijos ginimas" nevirs karu su anyta. O galbūt pereis į taikų bendradarbiavimą.

Sėkmės jums kuriant taiką žemėje.

Sėkmės jums,
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!