Klysta tie, kurie mano, kad ilgalaikiai santykiai griūna dėl kažkokių rimtų dalykų: neištikimybės, kenksmingų įpročių, nesugebėjimo susitarti tam tikrais klausimais, pavyzdžiui, ar verta susilaukti vaikų ir kam leisti pinigus. Iš tikrųjų vieno iš partnerių įprotis čepsėti arba pomėgis žiūrėti idiotiškus realybės šou bendram gyvenimui kelia kur kas didesnę grėsmę.
Amerikiečių psichologas Michaelas Cunnighamas mano, kad visos mus erzinančios smulkmenos gali sugriauti net ir pačią tvirčiausią sąjungą, jeigu į jas nebus kreipiamas dėmesys. „Mes ištyrėme 160 porų ir išsiaiškinome, kad smulkūs nesutarimai bėgant laikui įgauna sprogstamąją galią ir gali išprovokuoti vieno iš partnerių pasitraukimą“, - tikina specialistas.
Dauguma mūsų pradeda šeimyninį gyvenimą negalvodami apie savo partnerio keistenybes ar netgi pataikaudami jam. Tik išsivadėjus medaus mėnesio kvaituliui ir prasidėjus kasdieniniam gyvenimui šios smulkmenos staiga pradeda mus stipriai erzinti.
„Man atrodė labai miela, kad Vadimas entuziastingai prarydavo visą maistą maždaug per tris sekundes, – prisipažįsta 36 metų Svetlana, – tačiau štai praėjo treji metai ir man tas reginys toks nemalonus, kad aš sunkiai tvardausi“.
M. Cunnighamas šį procesą apibūdina kaip perėjimą nuo „elgesio ant scenos“, kai mes stengiamės palikti gerą įspūdį, prie „elgesio užkulisiuose“, kai mes atsipalaiduojame ir pradedame rodyti savo tikrąjį „aš“.
Nepastebėti erzinančio dalyko neįmanoma, todėl telieka išmokti gyventi su juo. Pakeisti kito žmogaus elgesį praktiškai neįmanoma, tačiau galima pakeisti savo požiūrį į šį elgesį, savo reakciją į jį.
1. Žvelkite giliau
„Santykiuose smulkmenų nebūna, – mano šeimos psichoterapeutas ir knygos „I Love You But I’m Not in Love With You“ autorius Andrew G. Marshallas. – Mūsų susierzinimą keliančios smulkmenos dažnai nurodo rimtesnes problemas santykiuose“.
Pavyzdžiui, pyktis dėl ne vietoje paliktos kojinės gali byloti apie gilumoje tūnančią baimę. „Aš tiesiog pasiuntu, kai man tenka tvarkyti paskui vyrą, – prisipažįsta 42 metų Marina. – Manau, už to slypi baimė pavirsti savo mama, kuri buvo tėvo vergė. Žinau, kad pakėlusi numestas kelnes aš nevirsiu visų užmiršta namų šeimininke, tačiau aš vis tiek nesugebu tvardytis“.
Mes dažnai skubame daryti išvadas, todėl kojinė ant grindų akimirksniu tampa nepagarbos įrodymu. „Tai reakcija ne į poelgį, o į reikšmę, kurią mes jam suteikiame“, – tikina Janet Reibstein, parašiusi knygą „The Best Kept Secret“.
Pagalvokite, ar tokia reakcija neatspindi kokių nors gilių išgyvenimų (ar visi mano poreikiai tenkinami, ar aš pakankamai mylima?). Prisiminkite, kad galima labai greitai padaryti siaubingas išvadas, tokias kaip „Aš jam nerūpiu“ ar netgi „Tai ne tas vyras, kurio man reikia“.
2. Tapkite viena komanda
„Gyvenime kiekvieną iš mūsų kažkas erzina, – teigia psichologė iš Johanesburgo Marie-Jeanne Kruger. – Pavyzdžiui, vienas iš partnerių knarkia. Laimingos šeimos šios problemos neaptarinėja pakeltu tonu ir netgi nemano, kad tai tik knarkiančiojo problema. Jie įsitikinę, kad knarkimas yra bendra problema, kurią reikia išspręsti bendromis pastangomis“.
Tas pats ir su interesų konflikto keliamu sudirgimu: kuris turi užsiimti buitimi, kurio tėvus metas pakviesti vakarienės? M. J. Kruger tvirtina, kad šeimyninis gyvenimas geriausia klostosi tose porose, kurios aiškiai suvokia bendrų pastangų būtinybę. „Jie nesusikoncentruoja į tai, kur eina skiriamoji linija, o mano esantys vienos komandos nariais, kurioje abu yra pagrindiniai žaidėjai ir abu kartu dirba siekdami bendro tikslo“.
3. Nekaltinkite ir dažniau girkite
Mes vengiame kalbėti sunkiomis temomis iš baimės panirti į nuolatinį santykių aiškinimąsi, kiekvieną kartą vis nemalonesnį. Britų psichologai Jackie Marson ir Valas Sampsonas siūlo svarstant sudėtingus klausimus naudoti vadinamąjį „nuginkluojantį“ modelį: įkvėpti, iškvėpti, priimti, pademonstruoti pagarbą, pagirti.
„Prieš pradėdami nemalonų pokalbį būtinai privalote nusiraminti, „išjungti“ susierzinimą ir nerimą, – pataria J. Marson. – Keletą kartų giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, pasakykite sau, kad priimate situaciją, kalbėkite su partneriu pagarbiai. Nesmerkdami jo ir nemėgindami sugėdinti, atsakingai vertinkite savo jausmus ir stenkitės vengti pasisakymų, prasidedančių žodžiais „Tu visada“ arba „Tu niekada“.
Pagaliau, raskite kažką, už ką galite nuoširdžiai pagirti savo mylimą žmogų, arba kažką, kas galėtų sušvelninti jūsų nusiskundimus. Pavyzdžiui: „Pajaučiau, kokie mes su tavimi artimi, kai praėjusią savaitę nuėjome į tą restoraną, pameni?“.
4. Išanalizuokite savo projekcijas į partnerį
Susierzinimas, kurį mes jaučiame susidūrę su partnerio įpročiais ir poelgiais, gali daugiau pasakyti apie mus pačius, nei apie antrąją pusę. „Labai dažnai mus partneryje labiausiai erzina kaip tik tai, ką bandome priimti ar su kuo norime susitaikyti savyje, – teigia J. Marson. – Pažvelkite į save ir pamėginkite atsakyti į klausimą: ar neprojektuoju į savo mylimą žmogų tos savo paties dalies, su kuria negaliu susitaikyti, arba tos, kurią manau esant nepriimtina?“.
39 metų Liza nuolat pykstasi su savo vyru Michailu, kai jiedu susitinka su jos draugėmis. „Visada namo grįžtu sudirgusi – jis net nesistengia būti mielu – ir kaltinu jį tuo, kad neparodė joms pakankamai susidomėjimo, apie nieką nepaklausė. Kartą man kilo mintis, kad mano bendravimo stiliui būdingos karštligiškos pastangos būti malonia ir labai daug plepėti, todėl mane išveda iš pusiausvyros vyro nenors taip elgtis. Gali būti, kad aš jam pavydžiu. Norėčiau bendraudama su žmonėmis jaustis rami ir atsipalaidavusi“.
Jeigu mes pasistengsime būti tolerantiškais patys sau ir priimsime save tokius, kokiais esame, tai šie jausmai, suprantama, persiduos ir mūsų partneriams.
Kad geriau suprastume kito žmogaus elgesį, turime prisiminti, kad kiekvienas turime kitus erzinantį įprotį, net jeigu patys jo ir nepastebime. Mes darome daugybę dalykų negalvodami ir net neatkreipdami į tai dėmesio. Jeigu partneris mane erzina, tačiau neparodo sudirgimo dėl mano elgesio, tai nebūtinai reiškia, kad aš esu tikra tobulybė, galbūt partneris tiesiog yra kilnus ir geranoriškas, o tai derėtų demonstruoti ir jo atžvilgiu.
5. Išspręskite problemą jai vos iškilus
Tyrimai rodo, kad kuo anksčiau bendrame gyvenime pradedama aptarinėti kilusias problemas, tuo geriau. Priešingu atveju, įspėja M. Cunnighamas, susierzinimas bėgant laikui tik kaupsis. Štai kodėl poros, kurios kartu nugyveno daug metų, vieną kartą sprogsta dėl, atrodytų, smulkmenos. Pavyzdžiui, ant stalo paliktų trupinių. Pirmą kartą toks sprogimas atrodo tarsi nemalonus atsitiktinumas, tačiau šimtąjį tampa nepakeliamu.
6. Prisipažinkite, kad jūs žvelgiate į viską kitaip
Dažnai susierzinimą kelia esminiai mūsų charakterių skirtumai. Amerikiečių šeimos psichoterapeutas ir rašytojas Johnas Gottmanas mano, kad tai yra pagrindinė šeimyninio gyvenimo problema. Mes linkę erzinančius dalykus priimti kaip asmeninį įžeidimą, tačiau vertėtų prisiminti, kad mylimas žmogus gali turėti savų svarių priežasčių elgtis taip, o ne kitaip.
„Pavyzdžiui, ekstravertai ir intravertai skirtingai priima bendravimą, – aiškina M. J. Kruger. – Ekstravertai iš to pasikrauna energija, o intravertai, priešingai, jos netenka“. Šeimoje gali dėl to kilti trintis, jeigu vienas partneris kone kiekvieną savaitgalį nori kažkur išeiti, o kitas – svajoja ramiai praleisti laiką namuose. Jeigu partneriai supras, kad jiems tiesiog reikalingas skirtingas atsipalaidavimo ir jėgų atstatymo būdas, jie taps pakantesni vienas kitam ir mažiau pyksis.
„Paprastai žmonės savo elgesio nekeičia, – tvirtina J. Gottmanas, – todėl siekiant neįstrigti nesibaigiančiuose ir beprasmiškuose konfliktuose, vertėtų suprasti, kas vyksta ir kokie motyvai slypi už partnerio elgesio“.
Pakanka skirtumus suprasti bei priimti, ir nepasitenkinimas tikrai išsisklaidys.
