Su darbais abiems sunkiai sekasi, uždirbame nedaug, neturime nei savo būstų, nei savo mašinų, negalime sau leisti kelionių, o taip norėtųsi, kai esi jaunas, norisi statyti sau pagrindą po kojomis…
Jau studijų metais abu dirbome, studijas baigėme turėdami 1,5 metų patirtį pagal savo specialybę, po baigimo radome darbus, aš uždirbu minimumą, draugas šiek tiek daugiau. Vis ieškausi darbo, tačiau dabar situacija darosi gana sudėtinga, nes pasako taip: nori darbo – įsidarbink, pasiimk individualios veikos pažymą, įmonės slepia mokesčius, atlyginimą siūlo mokėti juodais pinigais… Žinoma, tai labai nuvilia, nes ieškau ir įsitvirtinti pagal savo specialybę, man ji įdomi ir jaučiu, kad galiu save joje realizuoti, tačiau tenka susidurti ir su užgauliais pasakymais: „kad nėra ko norėti didesnio atlyginimo, kai man 24 metai, juk neturiu 10-15 metų patirties savo srityje, tiek tam žmogui ir tereikia vienam per mėnesį, minimumo gana…“.
Egzistencijai užtenka, tačiau gyvenimui – ne. Paskutiniu metu vis dažniau išgirstu iš draugo tokias mintis, kad jis nori mesti darbą, išvykti į užsienį, užsidirbti… Vis girdžiu jo tokius planus, tačiau supratau štai ką – juose nėra manęs …
Nors pati gyvenu iš minimumo, atskaičiavus mokesčius pragyvenimui lieka 180-190 €, negaliu sau leisti labai daug ko, tik elementarius dalykus, tokius kaip maistas, vaistai, keli drabužiai iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Tačiau stengiuosi kibti į gyvenimą, stotis ant kojų, save realizuoti, žinau, kad Lietuvoje tikrai sunku, tačiau užsienio nematau kaip aukso kasyklos ir vienintelės išeities, nesiveju pinigų, nes nematau tame prasmės.
Norėčiau pakeliauti, padirbėti, pastudijuoti, susipažinti su žmonėmis ir kitomis kultūromis, tačiau mano tikslas ne pinigai… Abu esame iš tokių žmonių kurie negalvojame apie šeima ar vaikus, abu jaučiame, kad to dar nenorime, nėra tam natūralaus poreikio, o ir gyvenimo sąlygos visiškai nestabilios, nieko neturime po savo kojomis. Esu kiek labiau karjeristė, man gyvenimo prasmė – savęs realizavime, kol kas savęs šeimoje aš visiškai neįsivaizduoju.
Daug kas nepalaiko tokio požiūrio, nes daug kas supranta, kad turėti antrąją pusę, tai būtinai reiškia intenciją kurti šeimą ir t.t. Tačiau mano intencija ne tokia. Aš noriu gyvenimo partnerio, noriu jausti, kad turiu gyvenimo kelyje bendražygį ir bendramintį, tuo pačiu suprantu, kad esame du skirtingi individai, jokia vedybinė sąjunga mūsų nepadarys viena asmenybe, abu galime eiti šalia savo keliais, tačiau pilnavertiškai jausimės tik patenkinę savirealizacijos poreikius, o mes abu ją matome savo veiklose, o kiti šeimose. Ir to aš nesmerkiu, kiekvienas turi savo pasirinkimą, todėl netrokštu žiedo ant rankos ir baltos suknelės, apie tai su juo kalbėjomės, mūsų požiūriai sutapo. Tačiau noriu jausti stabilumą santykiuose, kad žmogus, su kuriuo sieju savo gyvenimą 2,5 metų, turi bendrų ateities planų, tačiau, kaip supratau iš paskutinių jo kalbų, kad tiesiog tuose planuose manęs nėra.
Esame kalbėję, kad yra tokių kelionių, kurias reikia eiti vieniems, kad būtume arčiau savo pažinimo kelio, niekas kitas jo už patį žmogų nenueis, jis kaip ir įvardija šią kelionę būtent taip, tačiau nujaučiu, kad tai būtų ir mūsų santykių pabaiga…
Esu užsiminusi, kad norėčiau pakeliauti po Rytų šalis, pagyventi ten, o jis pasakė, kad atvyktų manęs aplankyti, tačiau ne tokio atsakymo aš tikėjausi ir tai labai skaudina. Santykiuose būta visko, tačiau yra abipusis noras santykiuose tobulėti, tačiau paskutiniu metu man iškyla vis daugiau klausimų, o kas toliau? Nes jei iškelčiau šį klausimą, gali būti, kad tai būtų pabaigos pradžia, nes galbūt jis pajustų spaudimą, tačiau tuo pačiu būti su žmogumi, kuris savo ateities planuose neranda man vietos, neverta taip pat…
Jis labai mylimas ir brangus man žmogus, aš taip pat jaučiu jo meilę ir rūpestį, pastangas dėl santykių nelengvais momentais. Tai antroji mano draugystė, pirmoji tetruko 6 mėnesius, tai priminė gerą pamoką, tačiau ne santykius, labai skaudžiai išgyvenau išsiskyrimą, nes praėjus 3,5 metų suprantu, kad žaizda dar ne visai užgijusi, nes tai buvo pirma meilė ir pirmas jos praradimo skausmas, todėl tai labai giliai įsirėžė į mano asmenybę.
Po tokių skaudžių praradimų, kartu su tuo žmogumi kuris išeina, kartu išeina ir dalis mano ramybės. Tiesa, santykius nutraukiau pati, nes nesijaučiau mylima, buvau nelaiminga, skaudu buvo ir tai, kad supratau, kad ir tuometinė mano antroji pusė nerodė jokių pastangų, todėl tiesiog nemačiau prasmės likti tokiuose santykiuose, todėl pasitraukiau…
Tai buvo labai skaudu, o dabar svarstau, ar tik neteks vėl išgyventi to skausmo ir dar stipresnio praradimo, nes skauda jau dabar, kai suprantu, kad artimiausiuose jo planuose manęs nėra… Kaip yra sakoma, jei myli – paleisk… Galbūt dėl to ir bijau paleisti, nes bijau vėl to paties praradimo skausmo, ir nežinau, kaip būtų geriausia pasielgti šiuo atveju.
Šie klausimai ir abejonės manęs vis nepaleidžia ir kelia labai didelį liūdesį ir sielvartą mano viduje, praverktos naktys vis dažniau mane lanko, kartu iškeldamos visą sielvartą į paviršių ir kartu klausimus, o kas toliau? Aš planavau kartu keliauti, kartu patirti gyvenimą, tačiau dabar jau viskuo abejoju, o apie tokius dalykus man kalbėti yra be proto skaudu ir sunku, nes skaudus jau vien pats suvokimas, kad mūsų ateities planai skiriasi, o ką bekalbėti, jei reikėtų išgyventi praradimą dar vieno labai mylimo ir artimo žmogaus…
Aušrinė( vardas pakeistas)